Susižeidei? Mokėk!

Ir atsitik tu man taip – susižeidė mano vaikas koją ne Vilniuje! 150 km nuo savo poliklinikos! Kaip jis drįso… Vis kad tik mamai kišenę patuštinti! Ironizuoju, aišku.

Tai atsitiko vakare, gražiame, nedideliame Lietuvos mieste. Aš vaiką po pažasčia, nulėkiau į ligoninę, budintis chirurgas priėmė, žaizdą sutvarkė, viskas super. Paklausiau, ar nereikėtų ko pagirdyti? Gydytojas pajuokavo: „Jį dar per anksti girdyti“, tik kitą dieną būtinai liepė persirišti – važiuoti į polikliniką arba pačiai tą padaryti. „Naudokite degtinę“, patarė.

Išaušo penktadienis. Pirma mintis pabudus – apžiūrėti žaizdą. Negraži, labai negraži, pradėjusi pūliuoti, tad nusprendžiau važiuoti ne į alkoholio skyrių, o į polikliniką. Nuvažiavom, susiradom vaikų skyrių, registratūroje tuščia, tylu, taip neįprasta lyginant su Vilniumi. „Laba diena, atvažiavome persirišti“, papasakojau, kas atsitiko. Registratorė: „Jūs pas kokią gydytoją prisirašę?“ Paaiškinau, kad mes iš Vilniaus. Registratorė pasitarė su pro šalį einančia gydytoja, ką čia su mumis daryti, toji atsakė: „Tokiu atveju jums reikia kreiptis į savo polikliniką“. Vau! Savaitgalis ant nosies, neplanavome dar važiuoti namo. Registratorė pasiūlė išeitį: “Galime priimti,  bet reikės mokėti”. Apstulbau. Pirmą kartą patekau į tokią situaciją, naiviai įsivaizdavau, kad būtinąją med. pagalbą teikia visoje Lietuvoje, be papildomo mokesčio. Tris vaikus (ir) valstybei auginu, dirbu pilnu etatu, mokesčius moku, jei gausime pensijas, tai jos bus iš šitų vaikų kišenių. O šiandiena mano vaikui pūliuojančios žaizdos be pinigų negali sutvarkyti, nesvarbu, kad jis yra Lietuvos pilietis ir randasi Lietuvoje.

Tai va. Pradėjau šviestis medicinos sistemos tema (o kaip ir senai laikas būtų, kaip tris vaikus auginančiai mamai – man gi labai sekasi, maniškiai retai serga, turiu vieną termometrą ir Panadolio buteliuką). Pasirodo, ketvirtadienio vakarą suteikta pagalba buvo būtinoji, skubi ar kaip ją ten dar vadina, o penktadienio dieną pūliuojančios žaizdos tvarkymas – jau neskubi, nebūtina. Lyg tokia žaizda galėtų laukti. Supykau, nuoširdžių nuoširdžiausiai. Išklausiau registratorės kalbą, ramiai tepasakiau: „Ačiū, viso gero“, pasiėmiau vaiką ir išėjau. Eidama verkiau. Bliamba, kur nepasisuki, visur tik mokėk, mokėk, mokėk… Ok, vėl užsivedžiau. Kas beatsitiktų, mama visada išsivers, susitvarkys ir padarys taip, kad jos vaikui būtų kuo geriau. Neliks jis alkanas, plikas, ligotas, neišsilavinęs ir t.t.  Aš žiūriu iš savo varpinės. Suprantu, kad valstybė žiūri iš savosios. Aš apgalvotai savo pretenzijų Lietuvai sąraše neįtraukiau piniginės išmokos. Juk jei tokią mokėti, tai mokėti visoms mamoms, o tam reikia sutvarkyti sistemą, kad tie pinigėliai išties būtų panaudoti vaiko labui.

„Mama, kodėl jos negydo mano kojytės?“ „Čia ne mūsų poliklinika, katinėli, čia gydo tik už pinigus“. „Mama, o kodėl tu verki?“

Atslūgus emocijoms pradėjau ieškoti išeities. Mokėti už perrišimą – iš principo nenoriu, važiuoti 150 km į savo polikliniką – nelogiška, jau tada verčiau principą paminti, bet gi yra ir trečias variantas, šiek tiek rizikingas, neramus, bet variantas – degtinė! Neramus, kadangi nesu medikė, bet nusprendžiau rizikuoti, nes penkerius studijų metelius teko traumatologiniame naktimis padirbėti, kad prisidurti prie stipendijos, tad žaizdos nebuvo naujiena. Tiesa, ten buvo svetimos žaizdos. O savos yra nepalyginamai didesnės… Tik vietoj degtinės paskambinau savo gydytojai į Vilnių, gavau patarimą, kokį tirpalą nusipirkti, plius sterilių „gaziukų“, binto, ir pradėjome gydytis. Mokamas poliklinikos perrišimas nebūtų kainavęs pigiau, nes pati tai dariau tris kartus per parą. Pirmadienio rytą pasirodėme „savo chirurgui“, mano slaugą jis įvertino puikiai ir toliau reikalą į savo rankas perėmė jo seselė. Dabar kasdieną važinėjame į perrišimus pas ją. Žaizda pamažu gražėja.

Taigi, pildau savo pretenzijų sąrašą Lietuvai – noriu, kad mano vaikams būtų suteikiama visa medicininė pagalba be papildomų mokėjimų. Prabangiai čia aš. O jei atvirai, nesitikiu pagalbos iš valstybės, sukuosi pati visomis išgalėmis. Ir „chaltūrkes“ darau, po darbo, ir palaikau jauną šeimą šiuo atveju, nes iš ko aš sumokėsiu už valstybės „chaltūrkes“ – klasių remontus, vadovėlius, gydymą, etc.? Aš nedarysiu „chaltūrkių“, ir valstybė nedarys? Naivu…

Linkiu sveikatos!