Kantrybės pamokėlė

Draugė pasiūlė laikyti degu porelę. Kas tai yra?? Internete pasiskaitinėjau, tikrai fainas gyvūnėlis, toks mažutis dekoratyvinis voveriukas. Protingas, aktyvus, bendraujantis. Ir narvelis yra, nuo pelės likęs. Vaikų akelės suspindo, kada? Jau ir vardus išrinko – Karina ir Avensis.

Vakare važiuojame su mažuoju parsivežti. Šeimininkai įdeda du paaugintus mažylius į batų dėžutę, dangtelyje pribado skylučių. Grįžtant namo girdžiu degučius graužiant. Vaiką mokau: „Dėžutę laikyk stipriau prie savęs prisiglaudęs, vieną rankelę uždėk ant dangtelio“. Parvažiavus imu dėžutę, bet joje – tik vienas degutis! Pabėgėlis tupi ant galinės sėdynės, pagauti be šansų… Po nelygios kovos dingsta po daiktadėže. Užkišu pirštus, išties, ten skylė. Gerą vietelę rado…

Tris dienas Karina gyveno automobilyje, palindusi po priekine panele. Teko skubiai iškuopti garažą, kad galėčiau ten laikyti mašiną su naujuoju gyventoju, gerai, kad jis šildomas. „Не май месяц“ gi. Ko tik neišbandžiau, kad ją suvilioti… Ir pati mašinoje sėdėjau, nejudėdama, tyliau už pelę, kad jai išlindus spėčiau užmesti antklodę, ir narvelį įkėliau, su maistu tolimiausiame kampe, bet vis pabėgdavo… Beliko ją stebėti pro mašinos langą, laisvai besiganančią po saloną. Mintyse daviau naują vardą – Nepagaunamoji. Vaizdelis buvo visai kaip zoologijos sode, tik terariumu tapo mano mašina.

Nusibodo budėti garaže. Keičiu taktiką. Įjungiu mašinoje signalizaciją ir einu namo. Tai reiškia, kad jei viduje kas nors, sujudės, mašina ims pypsėti. Taip, viskas gerai, mašina išties mane perspėja, bet Karina išsigandusi triukšmo mauna atgal po „bardakėliu“.

Dirba begėdė. Sugraužė daiktadėžeje paliktus dokumentus, padailino pavarų svirties sijonėlį, kilimėlius. Kaži, kaip laidams po panele sekasi?? Kai tik apie tai pagalvojau, nerealiai susinervinau! Nusprendžiau, kad šis slėpynių-gaudynių vakaras bus paskutinis. Dar porą valandų pažaisim ir leisiu katę. Aš gyvenimo nebeturiu per tą degu. Trečias vakaras gyvenu garaže, Avensis kankinasi trilitriniame.

Narvelį įtaisau ant galinės sėdynės. Šįsyk jo dureles uždarau, tik šiek tiek praplečiu du viršutinius virbus. Viduje – degu skanėstai. Sustingusi budžiu prie mašinos. Iš namo girdisi: „Mama, noriu kakų“, „Mama, o jis man neleidžia žiūrėti Makvyno!“, „Čia mano kėdė, atiduok!“, koks čia dar budėjimas gali būti, einu namo…

Sutvarkiusi reikalus, grįžtu į garažą. Paskutinis kartas. Paskutinis jos šansas. Bet… Prieinu prie mašinos lango ir negaliu patikėti savo akimis! Karina narvelio viduje, vakarieniauja! Nesitikėjau, kad ji pratilps tarp tų dviejų virbelių. Staigiai atplėšiu mašinos dureles ir delnais uždengiu virbų plyšelį. Medžioklė baigta. Prasideda naujokų prisijaukinimo etapas.