Navigacija „on line“
Kartais nepatogu gyventi užmiestyje. Taip, nuosavas namas, viskas nauja, modernu, gražu, veikia, nesvarbu, kad vienur kitur nebaigtos dažyti sienos, plytelės ne visur suklijuotos (buvusysis išeidamas „plyterščikui Liošai“ sumokėjo avansu, tiek aš jį ir temačiau) ir t.t., bet savas kiemas, kalniukai, supynės. Tik… kiek mes čia būname? Kasryt išvažiuojame 6.20, o grįžtame tik vakarienės ir į lovas. Vaikai namų darbus būna padarę prailgintose grupėse. Būtinas gulimosi ritualas – vakaro skaitiniai. Dabar skaitome „Heidą“.
Vaikai nori lankyti būrelius, kurių nėra mokykloje. Sūnus paprašė jam surasti šachmatų būrelį. Radau, tik tolokai, o važinėti reikėtų pačiam, nes jis vyksta darbo valandomis. Vieną mamadienį nuvažiavome abu, susipažinome su treneriu, pamokiau, kaip prisiminti, kur dideliame pastate yra reikiamas kabinetas. Po to dar pasivaikščiojome aplink patį pastatą, vis akcentavau ryškesniu objektus, nuėjome iki stotelės iš vienos pusės, po to iš kitos, na, atrodo, tąkart kaip ir viską įsidėmėjo.
Na, štai, šiandien vaikinas vienas pats važiuoja į naująjį būrelį.
Pirmas skambutis: „Mama, aš jau išvažiavau iš mokyklos“.
Antras skambutis: „Mama, aš nerandu to namo!!!”
-Nupasakok, ką matai aplinkui. Gerai, dabar eik tiesiai, kol prieisi gatvelę kairėje. Nedėk ragelio, eik, čia netoli. Suk kairėn ir vėl eik. Dabar prieisi gatvelę, kurią tau reikės pereiti. Ar priėjai?
-Ne. Nėra čia jokios gatvės!
-Kaip tai nėra?! Tai gal tu ne į kairę pasukai??
-Gal…
-Pasakok, ką matai aplinkui. Kioskas yra? O toks didelis pastatas su užrašu… ir t.t.
Finale nebeišlaikau: ”Grįšk į stotelę, kurioje išlipai ir tada vėl paskambink.”
Trečias skambutis, jau iš stotelės.
-Gerai, ar joje yra žmonių?
-Yra viena teta ir vienas dėdė.
-Eik prie tetos ir paklausk, kur yra tokia gatvė.
-Neisiu, aš nežinau kaip klausti…
-Sakyk: „Atsiprašau, gal žinote kur yra tokia gatvė?“
-Nesakysiu…
-Kaip sau nori, pamoka tuoj prasidės. Gali eiti į ją arba grįžti atgal į popiečio grupę.
Fone girdžiu: „Atsiprašau, kur yra tokia gatvė?“, po to: “Mama, bėgu, paskambinsiu“.
Ketvirtas skambutis: „Mama, aš jau šachmatuose“.
Gerai, kai viskas gerai baigiasi. O kolegos leipo juoku. „Google“ atidarė Vilniaus žemėlapį, manęs ieškojusiam klientui pasakė, kad aš jam perskambinsiu vėliau, nes dabar turiu rimtą pokalbį. Aš irgi juokiausi, tik vėliau, po paskutiniojo skambučio. „Mama, mama, mama…“
Tipas: Išsiskyrusi mama
Žymos: išsiskyrusi mama, mama, mėgstama veikla, šachmatai, tinklaraštis, vaikai, veikla, vieniša mama
Svetima piniginė
"Apskritai pinigai suteikia žmogui laisvę. Jis gali laisviau gyventi nebūtinai demonstruodamas tuos pinigus. Pinigai gali padėti įgyvendinti idėjas, suteikia laisvę keliauti ir plėsti akiratį."
Ne tik vaikams, bet ir mamai reikia mokytis gyventi, o ne egzistuoti:) Bet, kaip GPS-ON line mama “veikia” neblogai…..:)
O vaikus reikia mokyti bendrauti ne tik su kompiuteriu, bet ir su žmonėmis: pasiklausti normaliąm žmogui neatrodo “kažkas tokio”…:) O paskui tenka skaityti va tokias “linksmas” istorijas paie tai, kaip vaikas “ėjo į šachmatus”…;))))))) Bet ar tik nenorėta čia duoti suprasti, kad norint vaikus leisti į būrelius, reikia gyventi “špokinyčioje”, 15 aukšte, kur netokiese yra “troliko stotelė”??????? Atsiprašaaaaauuuu……:)
normaliam žmogui, pasiklausti kelio tikrai nieko tokio, bet juk čia šneka apie vaiką ir visai panašu, kad pradinuką. O mažesniems vaikams, tai dar tikrai kažkas tokio. Juolab ir tėvai juk patys vaikus mokom su nepažįstamais nekalbėti
Beja, gal ir labai apibendrintai ir pritemptai nuskambės, tačiau net ir dažnas suaugęs nemėgsta klausti kelio. Ypač tai teko pastebėt tarp vyrų – kelio neranda, tačiau klausti jo patys neskuba, nebent kaip jau visiškai paskutiniu atveju, o jei šalia turi draugę ar žmoną, tai beveik visais atvejais tą moterėlę ir deleguos to kelio pasiklaust
va va…:) gali mokyt nemokęs, bet ne visi vaikai vienodi, ir jautresniam ar drovesniam tikrai gali būt sunku prieit prie nepažįstamo žmogaus paklaust kelio. aprašyta tiesiog viena iš situacijų auginant vaikus. pakankamai juokinga. nematau, ko čia užsipult mamą ir ją menkint.
ir šiaip, jei žmogus susitvarko su savo darbu ir padaro laiku, nemanau, kad negalima tvarkyt asmeninių reikalų darbo metu. o kada juos tvarkyt, jei visos įstaigos dirba tuo pačiu metu kaip ir pats? kažin, ar daug yra tokių supratingų vadovų kaip mano pirmosios darbovietės direktorė, kuri leisdavo ateit į darbą iki 11, o tos kelios valandos ryte būtent ir buvo skirtos visokių asmeninių reikalų susitvarkymui. nereikėdavo blizginti akių ir mąstyt, kaip čia apgavus vadovybę ištrūkt kur nors.. beje, šitoj situacijoj išsiskyrusiems išties sunkiau, nes visus reikalus turi sutvarkyt vieni. gyvenantys poroj gali pasidalint, kada kuris su savuoju darbdaviu tarsis… ir šiaip, va, ji darbo metu vaikui padėjo žengt žingsnelį pasitikėjimo savim link, o bevaikis kolega gal tuo metu kavos išgėrė. sumoj abu kažkiek laiko nedirbo.
O kam jo vengti? Su imbicilais kartais buna visai idomu pasikalbeti. Mama saunuole, kolkas ir man patinka ;]
O neišsiskyrusioms mamoms tokių situacijų nebūna? Čia kažkas unikalaus? Pilnose šeimose vaikai nenori į būrelius, namo grįžta darbo dienomis ne tik vakarienei? Tėvai nesiverčia per galvą, kaip suorganizuot vaiko dieną? Kažkaip kas kartą tie pastebėjimai labai jau universlūs, visai nepateisinantys skambios antraštės “išsiskyrusios mamos…”
Puikiai tvarkotės, išsiskyrusi mama. Man tokius nurodymus on-line kartais tenka duoti pilnametei dukrai
va čia tai bėda 
Šitą mamą aš jau neakivaizdžiai myliu
O tai savaitgali pasitreniruot neišeina ? Arba išmokyti vaiką pasiklausti ? Iš anksto.
Nes čia aprašyta istorija apie tai.. kai darbo metu neaptarnavai kliento nes užsiiminėjai asmeniniais reikalais.
Tamsta esate labai nelaimingas žmogus turbūt. Gaila, kad ne visi turi tokią dovaną žiūrėti į gyvenimą, kokius sunkumus jis besiųstų, pozityviai, kaip straipsnio herojė. Gaila, kad tokio riboto žmogiškumo ir supratingumo skaitytojai (kaip Dalius) niekada to nesupras
Taip jau sutapo, kad neretai skaitome tuos pačius tinklaraščius ir, deja, tenka perskaityti itin daug Jūsų negatyvių komentarų. Jei nepatiko įrašas, tai nebūtina jo komentuoti, o jei nepatiko autorius, tai nebūtina skaityti jo tolimesnių įrašų, vietoje to, kad pulti rašyti negatyvius, ironiškus ir sarkastiškus komentarus. Aš suprasčiau, jei būtų norima užvesti diskusija, tačiau kuomet norima tik pasišaipyti…
P.S. Šį patarimą pritaikysiu ir sau, iš tolo apeidamas komentarus su šviečiančia D raide.
Na taip. Blogieties aš. Ir visada piktas. Nepastebiu mamos šauniai kovojančios su sunkiu gyvenimu.
Bet reikia suprasti ir kokią žinią tokie pasisakymai siunčia darbdaviui: darbo metu rūpinamasi ne darbu o tuo, ar vaikas saugiai pasiekia būrelį. Dirbama ne su klientu, o navigatoriumi vaikui.
Ir vėliau stebimasi, kad darbdaviai (privačios kontoros) stengiasi vengti jaunų mamų (arba joms moka mažesnius pinigus). Vėliau tai vadinama diskriminacija.. ir viešai giriamasi kad darbe asmeninius reikalus tvarkai.
Gerai kad yra normalių darbdavių kurie supranta, kad darbuotojas yra ir žmogus su savo mintimis, jausmais ir rūpesčiais. Taigi, susirūpinsi mama (ar tėtis), bendraudama su klientų galvojanti apie savo vaiką, gali darbui daugiau pakenkti nei atidėtas pokalbis su klientu.
na aš taip pat susidùriau kelis kartus su šia D, man taip pat pasirodė gana niaurotiškas tipas, todėl jo vengiu.