Naktinis sniegas

Laikau egzaminus. Kartais su savo grupe, kartais su svetima. Keista, kai neakivaizdininkams padaro egzaminą darbo dieną 14 val. Tiesa, pagal įstatymą darbdavys per sesiją turi suteikti atostogas, bet aš nedrįstu tuo naudotis. Maniškis nežino, kad studijuoju, greitai rastų būdą atleisti. Mano studijos visiškai nesusiję su dabartiniu darbu, aišku kaip dieną, kad ruošiuosi pamatus ateičiai ir neplanuoju visą likusį gyvenimą čia dirbti.  Lubas jame jau esu pasiekusi, nei atlyginime, nei karjeroje, nei patirtyje daugiau nėra galimybės paūgėti. Aš noriu ir galiu daugiau. Kur kas daugiau.

Vakare suguldau vaikus ir sėdu prie konspektų. Beveik pavyksta išsisukti su vakariniu skaitymu, trumpai pasakau Salomėjos Nėries “Eglės – žalčių karalienės” pirmąją dalį, kurią nuo vaikystės mintinai moku, palaiminu ir palieku užmigti vienus. Rytoj laukia egzaminas, nei didelis, nei mažas – pasiruošti reikėjo iš 60 klausimų, medžiagos nedavė, paskaitos buvo labai stipriai šiaip sau, kad tik išbūti laiką. Nemėgstu dėstytojų, kurie visą paskaitą skaito iš lapų ir jei akis netyčia ir pakelia, tai tuoj suka į auditorijos kampą, jokio ryšio su studentais. Paskaitė, pasakė savo blogg’o adresą (ten rasime egzaminų klausimus) ir atsisveikino. Tačiau tame yra ir pliusas – kol pati pasidariau konspektus, beveik ir išmokau. Na, ir dabar liko paskutinė naktelė, egzaminas rytoj vakare. Ačiū Dievui, šitas jau po visų darbų, 19 val.

Mokausi, kartojuosi visą naktį, prieš penkias užverčiu paskutinį klausimą ir pradedu naują dieną. Kaip ir kasryt – labas rytas Lietuva! Toliau – gaminu ir į dėžutes dėlioju pusryčius, pietus, vakarienę, tarpuose susitvarkau plaukus, apsirengiu, tada prie durų išrikiuoju kuprines, būrelių krepšelius, dėžutes su maistu, gertuves, batukus. Prieš šešias lovose pradedu rengti miegančius vaikus. Kokie jie saldūs! Išbučiuoju visus kojų pirštelius, jie tokie mažučiai, dar putlūs, skanučiai. Rengiu ir ašaros rieda. Skauda dėl buvusiojo išdavystės, dar skauda… Rengiami mano džiaugsmeliai net nepabunda. Aprengiu ir striukes, tada guldau į specialiai tam nupirktus miegmaišiukus ir po vieną sunešioju į mašiną. Didįjį jau vos panešu. Prisegu kėdutėse, ir toliau snaudžia. Sunešu likusius daiktus. Batukus porą kartų esu pamiršusi… Išleidžiu katę, išvežu šiukšlių konteinerį prie gatvės, įjungiu signalizaciją. Sniegą nukasiu vakare, nebespėju… Ekipažas sukomplektuotas, leidžiamės į kelią. Vaikai bunda. Išdalinu dar šiltas pusryčių dėžutes, didieji valgo patys, mažąjį maitinu aš – visada labai noriu, kad degtų kuo daugiau raudonų šviesoforų signalų.

Vakare, po visų darbų, susirenku vaikus ir lekiu į universitetą. Grupiokai pasitinka su linksmomis ovacijomis – čia visi tavo?? Pasirodo, egzaminą laikysime grupelėmis, po 15 žmonių, taip sakant, kad eliminuoti nusirašymo tikimybę. Trumpas, konkretus testukas, 20 min, ir eina kita grupelė. Į pirmą grupę kviečiami nevilniečiai, aš irgi smunku su jais. Vaikams palieku dėžutę su ryte keptais dideliais blynais ir dėžutę su mašinėlėmis. Geri tie mano vaikai, esu rami, tikrai niekur nenueis, o ir likusių grupiokų paprašau, kad akį užmestų. Testas buvo sunkus, gerai paruoštas, kai kurie atsakymai tokie sukti, vienas žodis reikšmę visiškai pakeičia, tad reikėjo atidžiai įsiskaityti. Devintuką turėčiau gauti (kol kas nuojauta nebuvo apgavusi).

Keliaujame į savo apsnigtus namus. Šįkart išsisuku su antrąja “Eglės – žalčių karalienės” dalimi. Jos mintinai nebemoku, paskaitau. Paprastai vakarines knygutes skaitau ilgiau, bet dabar negaliu, sniegas laukia.

Pasiimu kastuvą ir einu kasti, kaip aš sakau, nervuoti kaimynų. Ne, jie nėra skundęsi, čia aš pati taip sugalvojau. Nes kasu arba 5 ryto, arba 11 vakaro, kito laiko neturiu. Mūsų namas ant nedidelio kalniuko, tad žiemą ne visada pavyksta užvažiuoti. Ir šįkart palikau mašiną apačioje. Nukasu kiemą, dalį gatvės, paberiu smėlio (vasarą teks jį nuo trinkelių vėl nušluoti…), užvarau mašiną – šįvakar kiemas sutvarkytas. Iki kito snigimo. Man patinka kasti sniegą, ypač naktį. Tai lyg savotiška meditacija, galva ištuštėja, jokių minčių! Prisikvėluoju gaivaus oro, o koks grožis aplinkui! Ech, gera gyventi užmiesty.

Žengiau dar vieną žingsnelį į priekį.