Kankina tėvynės ilgesys

Kažkas iš skaitytojų klausė apie emigrantų prisitaikymą, naujus draugus ir Lietuvos ilgesį.  Galiu pasakyti, kad man naujoje šalyje prisitaikyti buvo gana lengva. Tikriausiai todėl, kad pačioje pradžioje gyvenome name pilname lietuvių, norimo lietuviško maisto įsigydavome lietuvių, lenkų ar rusų parduotuvėse, namuose klausydavomės lietuviškos muzikos ir pan. Tad didelio kultūrinio šoko pradžioje nejautėme. O be to, viskas buvo labai įdomu, nauja, norėjosi, kuo daugiau apie airius sužinoti, tačiau susidraugauti su jais nebuvo taip paprasta.

Negana to, kad aš prastai kalbėjau angliškai, airiškas akcentas varė iš proto, nes jis labai smarkiai skiriasi nuo mums, lietuviams, labiau įprasto amerikietiško akcento, kurį būdami Lietuvoje turėjome galimybę girdėti žiūrėdami Holivudo filmus. Tad ilgą laiką airių draugų neturėjome. Bet užtat lietuviai, su kuriais gyvenome (kaip tarpusavyje juokaujam –„sugyventiniai“), tapo tikrais draugais, nors ir buvome iš visiškai skirtingų kultūrinių sluoksnių. Lietuvoje, tikriausiai, mūsų keliai niekada nebūtų susikirtę.

Dabar tie žmonės mums kaip giminės – visada padedame vieni kitiems esant reikalui. Veliau pažintys su lietuviais plėtėsi. Dabar turime daugybę pažįstamų. Tikrų draugų mažiau, nes tiek aš, tiek mano draugas esame iš tų, kurie neskuba leistis į artimas draugystes.

Iš tikrųjų esame vienas kitam geriausi draugai pasaulyje, tad nelabai daug reikia ir kitų draugysčių. O šiaip lietuviai labai glaudžiai tarpusavyje bendrauja ir padeda vieni kitiems, aišku, būna ir atvirkščiai Tenka visokių kalbų prisiklausyti, bet mes į tokius dalykus stengiamės nesikišti.

Dauguma čia esančių, nors ir kalba ar daro vieni kitiems kažką už nugarų, vis tiek bendravimo nenutraukia. Manau daugelis suvokia, kad turime laikytis išvien, nes beveik niekas čia neturime šeimų ar artimųjų, tad turime vieni kitiems tai atstoti. Ypatingai tai suvoki, kai atsiranda vaikai ir tu neturi nei senelių, nei dėdžių, nei tetų, kurie nors retkarčiais mažuosius paglobotų. Tokiais atvejais labai dažnai tenka kreiptis į draugus ar pažįstamus.

Airių draugų taip pat turime. O jie atsirado tik atidarius parduotuvėlę. Iš pradžių jie buvo pastovūs klientai, vėliau tapo gerais pažįstamai, o dabar jau tiesiog – draugai.

Kad ir kiek draugų čia beturėtume, Lietuvos ir šeimos pasiilgstame labai smarkiai. Norėtųsi turėti galimybę parvažiuoti namo dažniau nei vieną kartą metuose, tačiau dabar aplinkybės to neleidžia. Dėl to darosi vis sunkiau. Nes, kaip bebūtų keista, pradeda kamuoti begalinis namų ilgesys. Sakau „kaip bebūtų keista“, nes tik atvykus į Airiją tikrai neatrodė, kad taip kada nors bus…

Vos atvykus tėvynes ilgesys visiškai nekankino, bet dabar, praėjus septyniems metams, kažkodėl jis atsirado ir kuo toliau, tuo labiau stiprėja. Ir ne mums vieniems. Daugelis pažįstamų jau pradeda galvoti apie grįžimą namo.