Esu meilės emigrantė

Gyventi į Airiją išvažiavau prieš 7 metus. Ir tikrai dėl visiškai kitokių priežasčių nei dauguma lietuvaičių. Po skyrybų išgyvenau didelę depresiją ir norėjosi pakeisti aplinką. Be to, nesinorėjo, kad nutrūktų naujai užsimezgę santykiai, nes mano gyvenime atsiradęs naujas draugas nusprendė išvažiuoti. Taip pat viliojo galimybė pažinti kitą šalį, jos žmones, išmokti kalbą. Nes angliškai nemokėjau nė bum bum. Tai ir išbildėjau paskui draugą, palikusi tėvus, mylimą darbą, draugus… ir praeities šešėlius.

Darbą susirasti buvo sunku, nes, kaip minėjau, anglų kalbos temokėjau kelis žodžius, o ir iš mano CV atrodžiau kvalifikuota visiškai kitokiam darbui, o ne norimiems gauti valytojos ar indų plovėjos darbams.

Tad prasėdėjau 3 mėn. be darbo išlaikoma draugo. Ir kiauras dienas žiūrėjau TV. Taip po truputėlį pradėjau suprasti anglų kalbą. Todėl, kai pasitaikė pokalbis dėl darbo, jau galėjau suregzti vieną kitą sakinį. Tikriausiai todėl ir pavyko gauti tą darbą. Dirbau greito maisto fabrike naktinėje pamainoje prie linijos. Pats darbas buvo labai lengvas – sėdėti ir žiūrėti, ar mašina tvarkingai sudeda ant linijos plastikinius indus maistui. Praktiškai sėdėjau ir krapščiau nosį. Ir džiaugiausi, kad už tai gaunu per savaite didesnį atlyginimą nei Lietuvoje gaudavau už sunkų 15-16val. prestižine laikomos profesijos.

Tačiau pačios darbo sąlygos buvo nepakenčiamos ir kuo toliau, tuo sunkiau buvo tai iškęsti – patalpose temperatūra tebuvo +8 laipsniai, nuolat drėgna, bjaurus prieskonių kvapas (teisingiau būtų smarvė), nuo linijos gali pasitraukti tik 5min. į tualetą ir pusvalandžiui pertrauka. O ir naktinė pamaina vargino. Jau po poros mėnesiu pradėjau jaustis kaip kalėjime, nes lig tol mano gyvenime viskas ėjo visiškai kitokiu ritmu.

Laimei, mano anglų kalba gerėjo. Todėl vieną gražią naktį sėdėdama prie linijos, žiūrėdama į už poros metrų esantį gaisro išėjimą, kuriuo mes jokiais būdais negalėjom naudotis, ir suvokdama, kad išėjimas į gryną orą štai čia pat, o aš, kaip kalėjime, negaliu pasitraukti iš savo vietos dar mažiausiai 4val, priėjau išvados, kad reikia kažką keisti.

Pradėjau ieškoti naujo darbo. Gavau jį gana greitai. Ir po 3mėn. mano fabriko darbininkės karjera baigėsi – įsidarbinau 4 žvaigždučių viešbutyje restorano padavėja, nors ir neturėjau menkiausios patirties. Bet turėjau fantastišką vadybininke, kuri noriai gelbėjo, patarė, mokino.

Šiuo atveju darbas buvo sunkus, bet kur kas malonesnis. Turėjau galimybę bendrauti su žmonėmis ir laisvai judėti po 5 aukštų viešbutį Greitai tobulėjo anglų kalba. Todėl po maždaug pusmečio, kai administracijoje atsirado laisva vieta, pasiprašiau ten ir generalinis direktorius mielai mane perkėlė, nors ir ten neturėjau nė menkiausios patirties. Greitai mokiausi, kalba tobulėjo, darbas patiko.

Po beveik metų pajutau, kad laukiuosi. Buvau labai laiminga.