Lietuva ir Lenkija: dviese per istorijos dykumą

Šių metų rugpjūčio 14 d. sukaks 625 metai, kada 1385 m. Krėvos pilyje keturiasdešimtmetis LDK didysis kunigaikštis Jogaila Vengrijos karalienei Elžbietai davė iškilmingą pažadą vesti Jos didenybės trylikametę dukrą Lenkijos karalienę Jadvygą. Tuo metu Jogaila dar buvo pagonis, bet jau spėjęs palaidoti pirmąją žmoną ir smarkiai pliktelėjęs, o Jadvyga skaisti krikščionė dar mėgstanti žaisti su lėlėmis. Krėvos aktas padėjo giluminį pamatą dviejų istorinių tautų partnerystei. Istoriniuose šaltiniuose kalbama, kad Jogaila buvęs nors ir kumpanosis, bet savotiškai žavus ir energingas jaunikis, o Jadvyga – gražiausia iš visų trijų karalienės Elžbietos dukrų.

Nuo to laiko dvi kaimyninės tautos ir valstybės istorijos vieškelių vingiais žengia greta: kai kada koja kojon, o kai kada apsikumščiuodamos.

Nors Lietuvos viešojoje erdvėje, oficialiojoje istoriografijoje, užstalės pokalbiuose ir net anekdotuose[1] dviejų tautų tarpusavio santykiai dažniausiai apibūdinami ir vertinami gana ambivalentiškai ar net perdėtai kritiškai, tačiau net ir didžiausi Lietuvos–Lenkijos draugystės kritikai neįstengia nuneigti Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo istorinės reikšmės.

Be šio bendradarbiavimo mes nebūtume turėję Žalgirio. Be šios pragmatinės dviejų širdžių partnerystės Gediminaičių-Jogailaičių dinastija viduramžių saulėlydyje vargu ar būtų iškilusi ligi europinės dinastijos lygio ir metusi iššūkį net Habsburgams. Be šios partnerystės nežinia kada galutinai būtume priėmę krikštą ir turėję Universitetą. Raganas ir velnius.

Senojo Lietuvos valstybingumo, lietuvių politinės tapatybės nesugriovė net iki šių dienų kontroversiškai Lietuvoje vertinama Liublino unija. Po trumpos 1569-ųjų vasaros Lietuva ir lietuviai dar beveik keturis šimtmečius išlaikė visus pagrindinius nacionalinio valstybingumo bruožus: atskirą šalies teritoriją su konkrečiomis sienomis ir jų apsauga; atskirą nuo Lenkijos kariuomenę, iždą, valstybės kanceliariją, simbolius, ministrus, pilnavertę ir nepriklausomą teisinę piramidę, žemėvaldą, švietimo sistemą, savus pinigus, valstybės archyvą – Lietuvos Metriką. Net aršiausi Liublino unijos skeptikai, valdantysis lietuvių elitas – šlėkta ir didikai – XVI-XVIII amžiais iš esmės siekė ne separatizmo nuo Lenkijos, o tik partikuliarizmo: Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai iškovoti didesnį lyginamąjį politinį svorį Abiejų Tautų Respublikoje, o sau – daugiau turtų, urėdų, įtakos ir galių. Nes puikiai suvokė paprastą tiesą, kad sujungus dvi nepriklausomybes į vieną galima sukurti didesnę nepriklausomybę, patvaresnius jos geopolitinius forpostus ir užtikrinti ilgesnę istoriją.

Palyginimui galime pastebėti, jog po trečiojo Respublikos padalinimo, 1795 m. atsidūrusi Rusijos imperijos sudėtyje Lietuva[2] tik per dešimtmetį iš esmės prarado viską ką buvo sukūrusi ar išsaugojusi daugiau nei per tris šimtus metų bendroje valstybėje su Lenkija: neteko savo vyriausybės ir visos vykdomosios valdžios, parlamentarizmo, savo teismo apeliacinės instancijos, pagrindinių valstybingumo insignijų, simbolių, net vardo ir istorijos. Katalikų bažnyčia prarado valstybinį statusą ir tiesioginį ryšį su Roma. Dar per keliasdešimt metų Maskva atėmė iš mūsų Universitetą, dešimtis bažnyčių ir vienuolynų; unifikuodama imperiją politiškai giljotinavo šlėktą, o svajodama apie lietuvių rusifikaciją ir kėsindamasi į lietuvių kalbą pavogė net lotynišką abėcėlę.

Po Liublino unijos gyvendami bendroje valstybėje su lenkais lietuviai ne kartą dejavo ir skundėsi lenkų „klasta”, nuolat kovojo dėl savo teisių. Neretai, ne be pagrindo. Tačiau po 1795-ųjų lietuvių politinės kovos bendrame Seime už savo teises ir laisves baigėsi. Dabar dėl pelningų tarnybų ir dvarų Lietuvoje tarpusavyje rungėsi tik carų favoritai – rusų aristokratai. Kitaip tariant, Liublino unijoje sukurta Abiejų Tautų Respublika nebuvo tobula, bet dėl jos tobulinimo visada buvo galima kovoti politinėmis priemonėmis. Po 1795-ųjų katastrofos už savo teises ir laisves jau buvo galima kautis tik kardu prieš šimtą kardų.

Taigi į istoriją žvelgiant retrospektyviai ir apibendrintai vertinant ilgaamžius Lietuvos – Lenkijos santykius į pirmą planą iškelti tik XIX a. paskutinį dešimtmetį ir XX a. pirmąją pusę, lietuvių ir lenkų kumštynes bažnyčiose dėl pamaldų kalbos ar lenkų nepasitikėjimą litvomanais būtų didelė klaida. Dar didesnė klaida būtų per konfliktišką XX a. pirmosios pusės lietuvių – lenkų santykių istorijos kreivą veidrodį žvelgti į visą ilgaamžę abiejų tautų santykių istoriją. Nes ilgaamžėje Lietuvos – Lenkijos santykių istorijoje XX a. tarpukaris yra nors ir reikšmingas, skaudus, prieštaringas, net kruvinas, bet vis dėlto tik santykių epizodas. Pabrėžiu: santykių epizodas, o ne jų paradigma ar kvintesencija.

Žinia, iš principo pozityviai vertinant šimtametę Lietuvos – Lenkijos idėjinę, geopolitinę ir moralinę širdžių partnerystę nedera pamiršti ir spalvingojo XX a. tarpukario, kuris iš Lietuvos atėmė Vilnių, bet dėl to nepadarė laimingos Lenkijos. Jozefo Pilsudskio vedami lenkų socialistai įsivaizdavo, kad Lietuva neturi deramo potencialo savarankiškam valstybiniam gyvenimui, todėl ieškodama saugumo ir ją kiek spūstelėjus pati ieškos Lenkijos globos, o dešinieji – tautiniai demokratai – iš principo bijojo Lietuvos lituanizacijos (Sic!). Štai Vilnijos dešiniųjų lenkų ideologas Stanisław Cat-Mackiewicz nacionalizmą rikiavo į vieną gretą su imperializmu ir buvo įsitikinęs, kad pirmasis yra tik „tautinė gynyba”, o antrasis modernesnis ir jau „spinduliuoja tautinę jėgą bei energiją”. Kartu jis tvirtino, jog nacionalistinę taktiką lenkai turi taikyti Didžiojoje Lenkijoje spirdamiesi germanizacijai, o Vilniaus krašte ir visoje Rytų Lietuvoje būtina „lenkų kultūrinė ekspansija, kuri praplėstų Lenkijos etnografinę teritoriją”.

Tokia ar panaši politinė filosofija rodo, kad XX pirmoje pusėje lenkų politinis elitas žymia dalimi liko įstrigęs praeityje: XVIII a. pabaigos – XIX a. pirmosios pusės romantiškajame nacionalizme. Vadovavosi politinėmis vertybėmis bei pilietiškumo samprata, kurią Lietuva jau buvo išaugusi. Ant jau nudžiūvusios obels bandė ieškoti šviežių obuolių. Kiek toli šis pagoniškai-krikščioniškas romantizmas buvo pažengęs lenkų politinio elito savimonėje puikiai rodo ir Józefo Piłsudskio kūno kapas Krokuvos Vavelyje, o jo širdies kapas Vilniaus Rasose.

Vilnių ir senąją Lietuvą savo kūryboje sėkmingai mitologizavo ne tik XIX a. lenkų literatūros grandai Adomas Mickevičius, Henrykas Sienkiewiczius ar Stefanas Żeromskis, bet ir XX a. pirmosios pusės lenkų politikai-praktikai. Pirmiausia pirmasis atgimusios Lenkijos kūrėjas ir maršalas,  litvinas Józefas Piłsudskis, jo bičiulis Gabrielius Narutowiczius bei absoliuti dauguma mažesnių jų šalininkų. Kiek mažiau – tarpukario lenkų dešinieji, kuriems Vilnius, galbūt, svarbesnis buvo ne tiek dėl savo mistinės idėjos, kiek dėl savo gotikos ar baroko. Atgimusiai Lenkijai Vilnius tapo ne tik istorijos ir tradicijų tęstinumo simboliu, bet ir buvusios politinės didybės, diplomatinio spindesio šaltiniu ir įrodymu. Galbūt, kažkas panašaus, ką prancūzai jaučia Reimsui ir Reimso katedrai. Juk visi žymieji lenkų karaliai nuo Jogailos-Vladislovo iki Žygimanto Augusto, su kuriais siejamas Lenkijos „aukso amžius”, pirmiausia buvo karūnuoti Gedimino Kepure Vilniaus Katedroje, o tik paskui Lenkijos karaliaus vainiku Krokuvoje…. Taigi Vilnius tarpukario Lenkijai buvo tapęs savotišku politinės sėkmės archetipu.

Vilniaus mitologijos spinduliuose savo ruožtu „sėkmingai” maudėsi ir tarpukario Lietuva. Lietuviai Vilnių apgaubė kažkokiu legendiniu lediniu spindesiu, kuris švietė bet nešildė. Lietuviai troško lietuviško Vilniaus. Nelyg Kampanellos pasekėjai užhipnotizuoti legendos apie Šventaragio slėnyje gyvenusį Krivių Krivaitį ir Aukurą kurenančias vaidilutes ieškojo Miesto, kurio niekada nebuvo. Nes esantis jiems atrodė kiek per platus, daugiaspalvis, daugiajausmis, nejaukus ir svetimas. Kadangi Vilnius tarpukario lietuviams buvo tapęs beveik tas pats, kas žydams Jeruzalė, todėl panašiomis priemonėmis jie dėl jo ir kovojo.

Bene taikliausiai Vilniaus problemos vardiklį tuomet užčiuopė gabus prancūzų diplomatas Gabrielle Padovani ne vienus metus dirbęs Kaune, kurio nuomone „būtų šiandien Vilnius Lietuvos, būtų ir Lenkijos įtaka Lietuvoje didesnė, abi šalys ir visas regionas saugesnis, o jo gynybinis potencialas didesnis ir efektyvesnis…”

Gal ši įžvalga prasminga ir šiandien, XXI a. pradžioje, kada Krokuvoje, Varšuvoje ir Lodzėje įsisiūbuoja beprasmės diskusijos dėl tragiškai žuvusio Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio kapavietės, o Vilniuje – vis niekaip netyla kalbos dėl lenkiškų pavardžių gramatikos. Savo laiku Czesław Milosz taikliai pastebėjo, jog Abiejų Tautų Respublika daugiausia subyrėjo dėl piktnaudžiavimo parlamentine sistema ir kitokio beatodairiško atskirų visuomenės grupių ar asmenų smulkaus egoizmo. Ar šiandien ir vėl nesusmulkėjame? Ar vėl forma mums visiems netampa svarbesnė už turinį, retorika už idėjas, o jausmai už rezultatus? Ar pilnai suvokiame kaimyninės šalies elitą neseniai ištikusios tragedijos mastą?

Juk Rusijos Chatynė ir Smolenskas kalba ne tik lenkams, bet ir mums – lietuviams. Juk kažkur ten, rytuose, vos prieš kelias dienas ne tik nukrito Lenkijos prezidento lėktuvas su visa palyda, prieš 70 metų buvo žvėriškai išžudytas lenkų tautos daugiatūkstantinis elitas, kurio gretose būta ir lietuviškos kilmės žmonių, bet ir 1514-ųjų vidurvasarį būtent ten, būtent ties Smolensku išryškėjo pirmieji LDK pažeminimo bei nuosmukio ženklai ir geopolitinių jėgų balansas didžiuliu pagreičiu pradėjo keistis Lietuvos valstybės nenaudai.

P.S.

Nors istorikas visada privalo stengtis būti maksimaliai objektyvus, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad jis privalo būti negyvas ar pasidaryti bejausme, savotiška kompiuterine programa tik rūšiuojančia faktus: į kairę į dešinę, geri – blogi, teisingi – iškrypę… Tokiu atveju, prarastume istorijoje asmenybes, o tai lygu – ir pačią istoriją. Kita vertus, istorija tikrai nėra vien tik jausmų, faktų, įvykių, datų, nuostatų, įsitikinimų, ideologijų, keršto, meilės, mirties, išdavysčių, nuopolių ir pakilimų, neapykantos, baimių, drąsos, klastos, netiesos ir tiesos dėlionė. Istorija šiek tiek daugiau. Ji mums suteikia šansą rasti save praeityje ir pasitikrinti praeitį, brėžti vektorius ateičiai ir tikėti ateitimi.

---

[2] Regis garsiosios rusų imperatorienės Jekaterinos II vaikaitis, Rusijos imperatorius Aleksandras I 1812 m. vasaros pradžioje viešėdamas Vilniuje ir vieno baliaus metu politinėmis temomis flirtuodamas su vietos aristokratėmis taip pajuokavo apie 1795-aisiais Lietuvą ištikusią katastrofą: Ko Jūs taip Ponios liūdite? Juk mes  prie Lietuvos prijungėme visą Rusiją. Ar ne to Jūs  ilgus amžius ir norėjote?

---

[1] Pirma Jogailos ir Jadvygos naktis po Krėvos akto Vavelio pilyje. Jogaila Jadvygai: o Dieve kaip gražu ir gera, po manimi juk visa Lenkija. Jadvyga dūsaudama ir maloniai šypsodama Jogailai: taip mielasis, žinoma mielasis, juk sukišai už tai visą Lietuvą…