Trumposios kelionės

Turiu provincijoje giminaitę – matematikos mokytoją. Jau daug metų ji man pavydi profesijos ir – progai pasitaikus – paaikčioja: „Kaip tau gerai, – sako ji. – Nuolatinės kelionės, nauji žmonės, nepakartojami įspūdžiai…“

Išdidžiai linkteliu galva ir pritariu: „Taip. Rytoj važiuoju į Grabučiškes. Filmuosiu saulės baterijas pasigaminusį racionalizatorių. Susipažinimui su juo ir visai istorijai turiu net pusdienį…“

Giminaitė vis vien aikčioja.

O aną savaitę išvis nuostabi buvo žurnalistinė kelionė. Dvidešimt vieną valandą plaukėme didžiausiu Lietuvoje jūriniu keltu. Ir dvidešimt vieną valandą atgal. O tarp tų dviejų kelionių net tris (!) valandas turėjau galimybę praleisti gražiame Vokietijos uoste. Žinoma, rašau tai su graudžia ironija. Nes ir Jums tai būtų nepakeliamai sunki užduotis. Apie ten praleistą laiką- netrukus. O dabar – ekskursas į praeitį.

Tolimais laikais, kai tokios kelionės buvo retenybė, žurnalistika nuvedė į Alpėse įsikūrusį Austrijos kaimelį. O grafikas lėmė, kad sostinėje Vienoje galėjome praleisti vos 30 minučių. Mano tarybiniai pakeleiviai puolė į parduotuves. O aš nutariau, kad nespėsiu: atsisėdau lauko kavinukėje šalia Šv. Stepono katedros ir paprašiau Tikros Vieniškos Kavos. Nenustebkite: tikrai buvo kiti laikai, ir tikrai nežinojau, ką daryti su man prie kavos atnešta mažyte stiklinėle vandens. (Lietuvoje tuomet vos vos buvo įsigalėjęs kitas nematytas kulinarinis dalykas – indelis su vandeniu rankoms nusiplauti, viščiuką valgant.) Juokdavomės, girdėdami pasakojimus, kad tarybiniai turistai užsienyje kartais tą vandenį išgerdavo. O čia? Gal  irgi rankoms po kavos? Bet pamačiau, kad kiti sriubčioja. Ir tai buvo visai netrumpų  pasakojimų objektas. Žinoma, jau grįžus.

Dar Afganistanas buvo. Ir buvau pirmas filmuojantis lietuvis Neteisingame kare: parodomuosiuose minų ieškojimuose ir susitikimuose su kiekviename daliny randamais lietuviais. (Iš džiaugsmo apkabinę, po to su ašaromis jie prašydavo… nefilmuoti ir nerodyti). Mat devyniasdešimt jų procentų savo tėvams ir seneliams nebuvo pranešę, kokioje šalyje per prievartą tarnauja: laiškuose rašė, kad Kazachijoje, Azerbaidžane. Nenorėjo, kad namiškiai naktimis nemiegotų ir per anksti pražiltų.

Ten taip pat buvo Trumpoji Kelionė: į centrinę Kabulo ligoninę, kurioje sovietinis generolas sužeistuosius apdovanojo auksiniais laikrodžiais. Nufilmavom tuos apdovanojimus. Per 15 minučių. Ir tik po mėnesio sužinojau, kad ceremonija vyksta beveik kasdien: apdovanoja, o rytojaus dieną tas dovanas… susirenka ir kitiems paruošia. Nes apdovanotasis jau būna į dausas iškeliavęs.

Dar buvo ilgoji kelionė automobiliu per Lietuvą. Prieš trisdešimt metų miręs Tėvas tuomet taip nusprendė parodyti, kokia Lietuva graži. Ir tada buvo trumputis – 20-ties minučių -  Stabtelėjimas Šakarvoje. Nors jau pusė amžiaus praėjo, tebetrokštu ten nuvykti. Nes vaizdas – du ežerus jungiantis trumputis upelis – pakerėjo. Džonui iš Anglijos kelią link Ignalinos parodžiau: liko patenkintas.

O dabar – apie Vokietiją. Ką Kylyje nuveiksi per pora valandų?

Anūkui marškinėlių nepirkau: tokie – su trumputėmis rankovėlėmis –  net 35 eurai…

Liko valanda. Užėjau į – taip atrodė – paprastą laikrodžių parduotuvę. Akys apraibo. „Štai tą parodykit“, – paprašiau pardavėjo.

Atnešė paslaugiai. Bet kažkaip itin atsargiai. Gražus laikrodis. Tik kiek per didelis pasirodė, todėl padėkojau. O kainą pamačiau tik tuomet, kai atgal į vitriną dėjo: 29 000 eurų!!!  „Rolex”. Auksinis su briliantais.

Išėjęs į gatvę, užsisakiau lauko kavinėje „Espresso“. Ir prisiminiau: visiškai tokios pat išvaizdos (ir su tokiu pat firminiu ženklu) laikroduką Turkijoje man siūlė už 15 dolerių. O kai šyptelėjau ir paklausiau, ar neturi Tikro „Rolexo“, pardavėjas nė nemirktelėjęs palindo po prekystaliu ir paslapčia ištraukė: „Čia – tikras. Tik jis jau kainuoja… 50 dolerių…“

Iki laivo išplaukimo buvo likęs pusvalandis.

Ir tik tada pamačiau, kad apie lauko kavines – ten, kur pas mus sukinėjasi ir lesinėja žvirbliai ir  balandžiai – Kylyje nusižeminusios bandelių prašinėja išdidžiosios Tikrosios Žuvėdros. Ištiestų sparnų ilgis – vienas metras. Vien snapas – dvidešimties centimetrų.

Tada pagalvojau: daugelis Klaipėdon atvykę, mano, kad  keltu keldamiesi patrupino batoną išdidiems jūrų paukščiams. Ir žiauriai klysta. Nes ten skraido kirai. Tie patys, kurių milijonas ratus suka ir apie didijį Šiaulių šiukšlyną.

P.S. Pastaba tiems, kurie nesuprato: didieji atradimai – visuomet trumpi ir dažniausiai padaromi pavėluotai.