Taburečių verslininkas tapęs valdininku mąsto „iš gyvenimo“…

Prieš kelias savaites vienas aukštas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareigūnas, anksčiau buvęs verslininku, radijo laidoje papasakojo labai keistų, sakyčiau, fantastiškų dalykų. Pasak buvusio baldininko tapusio ministerijos Darbo departamento direktoriumi Viktoro Majausko, padėtis darbo rinkoje yra itin dramatiška, nes šešėlis išsikerojo taip labai, kad nevalstybiniame sektoriuje dirba tik apie 200–250 tūkst. šalies gyventojų, kurie moka mokesčius.
Pasvarstykime, ką girdime. Na tikėtina (tiksliau, aišku) labai nemažai žmonių gauna pajamų vokeliuose ir visaip kitaip panašiai, bet… žiūrim ką turim.

2011 metais Lietuvos gyventojui biudžetui sumokėjo 3,77 mlrd. litų.

Jei tikėsime statistikais, tai 2010 metais Lietuvoje dirbo 1,09 mln. žmonių, bet, kadangi pernai krizė atslūgo ir nedarbas sumažėjo, tai dabar tas skaičius padidėjo. Netiesiogiai tai patvirtina ir Lietuvos biudžeto apžvalgos, kurią pateikia Finansų ministerija, skaičiai, kur rašoma, kad 2010 metais Lietuvoje vidutinis darbuotojų skaičius buvo 1.227.548 (na suprasime, kad tiek žmonių mokėjo mokesčius …?), o va pernai padidėjo iki 1.247.897.

Iš anų statistikų minėtų virš milijono, 2010 metais privačiame sektoriuje su individualiomis įmonėmis dirbo 694055, o valstybiniame — 400177.

Jei tikėsime p. V.Majausku, tai anie, tegul bus daugiau, 250 tūkst. iš privataus sektoriaus ir šitie 400 tūkst. iš valstybinio, taigi 650 tūkst žmonių, ir sunešė tuos 3,77 mlrd. Lt. O tai reiškia, kad vidutiniškai vienas žmogus biudžetan sutempė virš 5800 litų ir tai yra 15 proc. jo pajamų, taigi, kad būtų tiek biudžetui sunešta esant tokiam mokėtojų skaičiui vidutinis atlygis pernai šalyje turėjo būti per 3220 litų per mėnesį. Jūs girdėjote apie tokias vidutiniškas algas? Va ir statistikai skelbia, kad vidutinis atlygis dabar Lietuvoje yra vos per 2100 Lt, taigi, gerokai mažiau. Kita vertus, jei tikėsime tuo, kad mokesčius moka virš milijono žmonių, tai ta suma sumažės iki 1922  litų per mėnesį. Ir tai jau nesikerta su sveiku protu, ypač jei prisiminsime, kad nuo nedideles pajamas gaunančių asmenų tam tikros dalies atlygio mokesčiai nemokami.

Bet va p. Majauskui tas sveikas protas nė motais. Net po to, kai Statistikos departamentas paneigė jo radikalius išvedžiojimus, jis toliau varė gilią esą baisios rinkos mintį.

Tiesa, po to jau sutiko, kad jo skaičiai buvo labai preliminarūs, tad gal išties anų dirbančiųjų esą kokie 300-350 tūkst.[1], bet jau tikrai ne statistikų minimi, pasak direktoriaus, 700 tūkst. Valstybės tarnautojas samprotauja, kad netinkamai skaičiuojantys statistikai  „netiksliai atspindi padėtį darbo rinkoje ir neleidžia įžvelgti tendencijų“. Skaičiuodamas tinkamai, V. Majauskas remiasi gerokai solidesniu argumentu, nei kažkokie statistiniai duomenys ar Sodros, kuri esą nemato, kad yra advokatų, kurie „įsitaisę 6-7 darbovietėse“, tad blogai apskaitomi, skaičiais. Jo informacijos šaltinis esąs iš Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovų, kurie jam sakę, jog trečdalis Lietuvos ūkio dirba nemokėdami visų mokesčių. „Galime tada paskaičiuoti, kiek turėtų dirbti žmonių. Jeigu imtume trečdalį darbingo amžiaus žmonių – apie 300 tūkst. dirba nelegaliai. Tai iš kur toks skaičius susidaro? Dalis yra bedarbių, neįgaliųjų ir šiek tiek pensininkų“, – savo mintis pagrindžia p. Majauskas. Beje, ar supratote pastarąjį sakinį? Mano galva nesugeba.

Beje, statistinės dėliones nėra vienintelė gili p. Majausko dabarties ekonomikos ir verslo padėties įžvalga. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo departamento direktorius, anksčiau dirbęs „Vilniaus baldų“ generaliniu direktoriumi, buvęs investicijų bendrovės „Nordic Investicija“ prezidentas, taip pat „HOLD Finance“ įmonių grupės eksprezidentas V. Majauskas nuoširdžiai prisipažįsta įstatymų labai nevertinantis. Jo galva, bet koks Lietuvos darbo įstatymų liberalizavimas tik patvirtintų tai, kas kasdien esą vykta versle. „Aš, kaip buvęs darbdavys, galiu pasakyti, kad per visą laikotarpį, kai dirbau, darbo teisė, Darbo kodeksas buvo vienokie, o darbdavys dirba kitoje plotmėje – jis toli gražu nesinaudoja arba tiksliau, apeidinėja labai daug ir labai plačiai, nesitaikydamas prie jokios darbo teisės. Susitaria su žmogumi, šis dirba viršvalandžius, dirba kada reikia, kur reikia ir kiek reikia. Jei vienas kuris triukšmauja, tai su juo nesitaria, o visi kiti sutinka, dirba ir daro tą, ką reikia įgyvendinti“, – Seime surengtoje diskusijoje apie darbo teisę  pernai vasarą dėstė V. Majauskas. Dar daugiau, jis tvirtino manąs, kad panaši situacija yra susiklosčiusi visame pasaulyje. Kaip į tai gali reaguoti dori užsienio investuotojai valdininkui buvo nė motais, nors reaguodama į V. Majausko pastabas tuomet Investuotojų forumo vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė atkreipė dėmesį, kad esamos žaidimo taisyklės Lietuvoje, kai darbo teisė yra griežta, o reali situacija – kur kas laisvesnė, yra stabdis užsienio investuotojams, nes jie nėra įpratę tyliai pažeidinėti šalies, kurioje dirba, teisės aktus.

Visaip galime vertinti kelius, kurie atveda į aukštus postus. Vis dėlto, ar ne per daug įvairių skaičiais nepagrįstų išvadų šįkart matome? Ir ar ne per dažnai? Gal imkime ir pasakykime tiesiai — gerbiamas pone, nusikalbate. Tad gal ir galite taburečių gamybai vadovauti, bet ministerijos departamento vadovo kėdėje atrodote nerimtai.

[1] Tikram valdininkui, kaip ir  geram šuniui, kilometras ten, kilometras šen jokio skirtumo.