Sunkūs laisvės sprendimai

Laisvė pradžioje būna mintis, vėliau žodis. Kai laisvė tampa įstatymu, taigi ir savo priešybe, ji gali įgauti laisvos visuomenės veidą. Sugebėjusi suvokti, kad ji yra kompromisas ir derybų rezultatas, laisvė gali įgauti dar vieną pavidalą – ji gali tapti veiksminga demokratija ir efektyvia ekonomika. Tik ar gali rastis demokratija ir rinka ten, kur kompromisas paneigiamas net negimęs?

Mūsų laisvė kol kas vis dar bando jaukintis sunkų individalios atsakomybės rūbą, tad neatsitiktinai ji nesugeba išrišti atrodytų tokių akivaizdžių visuomenės-valdžios, darbdavių-darbuotojų ar kartų konfliktų. Nesuvokdama asmeninės atsakomybės visuomenė panirsta į kaltųjų, kurie visada kažkas kitas — nedraugiškas didysis kaimynas, apsivogusi valdžia, piktas darbdavys, bukas darbuotojas, negebantis kurti jokios vertės, bet norintis algos, etc. — paieškas. Tokia visuomenė gerumą supainioja su saldžiu pataikavimu arba tiesiog atsainia tyla[1], problemų formulavimą ir interesų išryškinimą atmeta, kaip vadinamąjį tuščią kalbėjimą[2], o klausimų sprendimą mato kaip institucinės galios primetimą, mat kažkodėl naiviai tiki, kad jei jau veikėjas pasakė, tai baigta[3]. Matyt neatsitikinai mums tinka tokie prezidentai, kaip 10 metų tuščiai  nerimavęs, bet rišliai minties formuluoti negebėjęs V.Adamkus ar tiesiog populistinius galios žaidimus žaidžianti D. Grybauskaitė.

Tinka mums ir skandalinga praktika, kai ekonomikos dilemas, kurios visada yra visuomenės politinis susitarimas, išriša Konstitucinis teismas.

Ne kas kitas, o anas darinys nutarė, kad Seimo narys gali turėti milijonus litų verslo pajamų, bet negali užsidirbti 200 litų skaitydamas paskaitą Universitete. Ekonomikos mokslo požiūriu ir vienu, ir kitu atveju kalbama apie išteklio nuosvybę, generuojančią pajamas, bet va Konstitucinis teismas kapitalą ir darbą (tada abu tiesiog ištekliai, tad ekonomikos požiūriu vienos vertės) mato kaip iš esmės kitos prigimties. Ir tada privati nuosavybė pasirodo esanti šventa tada, kai įgauna kapitalo (o dar geriau finansinės investicijos pavidalą), bet įforminta kaip darbas, kuriam rastis irgi reikėjo įdėti net daugiau pastangų, staiga jau nuosavybės statusą praranda. Ir tada verslo santykius viešai deklaruojantis žmogus (jo pajamų deklaracijoje verslo pajamos švieste šviečia) negali supainioti interesų, bet va paskaito Seimo narys kokią paskaitą ar, neduok Dieve, operaciją atlieka, ir  jau bus supainioti vieši ir privatūs interesai.  Būtų juokinga, jei nebūtų pikta.

Anksčiau Konstitucinis teismas yra mums pranešęs, kad pensija yra nuosavybė. Su šia teze galima būtų sutikti, nes, pavyzdžiui, ir Nacionalinėse sąskaitose socialinio draudimo įmokos šalia darbo užmokesčio formuoja komensaciją dirbančiajam, socialinio draudimo įmoką iš dalies suvokiant kaip atidėtą vartojimą tam tikram gyvenimo laikotarpiu. Vis dėlto taip mąstant, tektų sutikti, kad ir nedarbo socialinio draudimo įmoka yra šventa nuosavybė, ir ją privalu tenkinti. Ir tektų sutikti, kad iki kosminių dydžių išaugusios motinystės išmokos irgi mokamos iš tų pačių lėšų, jau yra ne nuosavybė (nes jos dažnai net nespėta sukaupti), tad mokamos kitų socialiniame draudime dalyvaujančių asmenų lėšomis (taigi, pasisavinant jų nuosavybę).

Pastarasis Konstitucinio Teismo dėl pensijų vėl imasi reguliuoti valstybės socialinę ir ekonominę politiką. Dabar jau nuosavybės statusą įgauna net valstybinės pensijos, ir jau klausome apie valstybės prievoles  kompensuoti dėl ypatingos situacijos valstybėje sumažintas senatvės ir valstybines pensijas. Vis dėlto norisi paklausti, kas yra ta kompensuojanti valstybė? Ar tikrai Lietuvos gyventojų dauguma dabar pajėgi mokėti papildomus mokesčius, kad būtų kompensuotos  pensijos tiems, kurie galbūt ir taip uždirba tūkstančius (pavyzdžiui, esama ne vieno Seimo nario, kuriam kompensuos pensiją, nors jo mėnesio atlyginimas apie 6000 litų). O gal ateities Lietuvos kartos (beje, faktai rodo, mažėjantis dydis), bus tokios produktyvios, kad ne tik kompensuos tuometiniams pensininkams, bet ir grąžins augančią valstybės skolą, ir dar patys gebės išgyventi… Konstitucinis teismas galios jėga bando spręsti neišvengiamą ekonomikos pasirinkimo ir skirtingų grupių interesų derinimo klausimą, pasaulį matydamas kaip neišsenkančių gėrybių srautą. Vis dėlto  taip nėra. Tad vėl grįžtame į ištakas.

Gyvenimas pasaulyje gali būti sureguliuotas jėga ir prievarta. Toks problemų sprendimo kelias daugelyje sričių deja neišvengiamas. Vis dėlto efektyvesnės tos sistemos, kur žmonės suvokia ir savo asmeninę atsakomybę, ir mato kitus ar kitą. Galvoja apie tai, kas išties už ką moka ir kas už ką atsakingas. Jėga negali panaikinti tų laisvės iššūkių, kur veiksmingas tik susitarimo kelias.

[1] Ko jūs tokia pikta šaukia minia, kuriai pasakai, kad valdžia, jei ir vagia, tai gerokai mažiau, nei pati tauta, mat ir kiekybiškai tos valdžios mažiau…

[2] Galvos neaukočiau, bet esu beveik tikra — ir po šiuo tekstu bus pastabos apie „tuščias sapaliones“, pasipiktinimas, kad „ir vėl nieko nepasiūlė“ (tiesa, jei pasiūlai atleisti nusikalbantį valdininką, tai vėl blogai, mat esi jau baisiai arogantiška) arba ypač žavus „viena filosofija, geriau eitų dirbti“.

[3] Tipiškas tokio vertinimo pavyzdys yra vienas komentaras po ano ketvirtadienio tekstu. Skaitytojas pastebi, kad reakcija (beje, nepatikslina kieno) į pastabas dėl nusikalbančio valdininko parodysianti autorės įtakingumą. Gal net nesuvokiant išties sakoma, kad  įtakinga gali būti tik jėga, kuri baudžia.