Nauja narkotikų rūšis

Kuomet mums reikia kur nors su vairuotoju važiuoti, visuomet pakliūname į tą pačią situaciją: arba prie vairo sėdi tas, kuris nuolat sukelia aplinkiniams (ir sau) pavojų, arba sėdame su tuo, kuris ir slidžiame kely vairuoja meistriškai.

Atspėkite, su kuriuo iš jų sėdu į automobilį geriau nusiteikęs? Neatspėjote. Stengiuosi komandiruotėn pakliūti su blogiau vairuojančiu. Mat tas, kuris vairuoja geriau, visą kelionę – kad ir iki Klaipėdos – visu garsumu klausosi rusiškos radijo stoties. Na, ką ten klausosi? Jis paleidžia tą radijo stotį, o paskui dar stengiasi – anekdotus pasakodamas – ją perrėkti!

Ir dar pažįstu vieną mūsų tinklaraščio skaitytoją. Visuomet – iš darbo grįžęs – jis namuose visu garsumu įjungia televizijos aparatą. Ir… išeina į kitą kambarį. Arba – nueina maudytis.

Neabejoju, kad taip ar panašiai besielgiančių pažįstate ir Jūs. Tik paaiškinti sunku: kodėl jam – visą dieną dirbusiam – dar reikia itin garsios muzikos ar kulkosvaidinio Laimos Kybartienės tratėjimo?

„Paaiškinti paprasta, – sako psichoanalitikas ir reklamos specialistas iš JAV Fazluras Rachmanas. – Tokiam žmogui reikia jo paties socialinio buvimo įrodymo. Tuo savo veiksmu (ir garsumu) jis tarsi sako: „Aš esu. Aš Jums reikalingas. Jūs gi mylite mane!“

„Betgi, – klausiu pono psichoanalitiko, – kodėl visu garsumu įjungęs aparatą, jis išeina į kitą kambarį?“.

Po šito klausimo ponas profesorius pažiūri mums – visiems jo besiklausantiems -  į akis ir jau mūsų klausia, ar mes… vartojame narkotikus… Bandėme griežtai paneigti šį įtarimą.

Bet profesorius nepatiki.

„Netiesa, – sako jis. – Nes televizorius yra toks pat narkotikas, kaip ir opijus. Tik vieni jį tyliai prarija, o kiti bando dar ir gyvenimo pakeleiviams įsiūlyti. Tas garso mėgėjas yra geras prekeivis. Pasakęs „Aš esu čia“, jis savo veiksmais praneša, kad tik jo dėka išgirsite oro prognozę, visai Jums nereikalingą sporto varžybų rezultatą ar truputį reikalingą žinią apie tai, kodėl žydai gyvena turtingiau už lietuvius…“

Bet galimi ir kiti atsakymo variantai. Pavyzdžiui, visai gali būti, kad tam didelio garso mėgėjui namuose kas nors nuolat vadovauja. Gali būti, kad jis yra nuolat priverstas klausyti žmonos ar viršininko nurodymų. Ir – kad niekuomet jiems neįtinka. Šitas negatyvas ir verčia jį beveik iki galo atsukti garso reguliatorių t.y. užsimiršti.

Gal patikėjote, kad būtent taip ir yra?

Jei patikėjote, tai tuomet paimkite nedidelę užduotėlę: pasakykite man (ar sau) kodėl gi jis nepuola prie televizoriaus ar radijo aparato tuomet, kai dukart į savaitę – paslapčiomis – aplanko vieną labai jam mielą žmogų – slaptą draugę, apie kurią nežino nei žmona, nei viršininkas?

O gal kliedesiai visa tai? Gal reikia rašinio pabaigą – kaip ir dera mūsų puslapiui – su pinigais susieti?

Gal paprasčiausia, per brangūs ir kažkodėl nekompensuojami Lietuvoje yra klausos aparatai?