“Mad Zuok” sindromas

Vilniaus meras Artūras Zuokas akivaizdžiai mėgaujasi kontraversija, kurią iššaukia jo idėjos.

Nuo oranžinių dviračių, greitųjų tramvajų, automobilių traiškymo tankais, Graikijos salos pirkimo ir pavertimo Vilniaus seniūnija iki bazinio oro vežėjo „Air Lituanicos“ – per savo dvi meravimo kadencijas idėjų sugeneruota tiek, kad turizmo departamentas galėtų išleisti reprezentacinį Vilniaus albumą „Neregėtos idėjos“, o kuris nors fantastinę plunksną valdantis rašytojas galėtų neblogai uždirbti sukūręs apokaliptinį romaną „Mad Zuok“, kuriame atskleidžiama, kas būtų, jei visos idėjos būtų įgyvendintos.

Meras maudosi jam skiriamo dėmesio jūroje, matyt, kiekvieną rytą skusdamasis prieš veidrodį kartoja mantrą – „Nėra blogos reklamos“ ir politikų viešųjų ryšių kovoje atrodo kaip Kauno „Žalgiris“ praėjusio savaitgalio LKF taurės finalo rungtynėse su Pasvalio „Pieno žvaigždėmis“. Parodykite man dar vieną politiką, kurio asmeninės Facebook paskyros įrašai gali staiga pavirsti pirmosiomis didžiųjų naujienų portalų antraštėmis

Tai dar sąlygoja ir kūrybinė oponentų impotencija – politiniai oponentai viešosios erdvės ir viešųjų ryšių dvikovose yra tokie pilki, kad jų bandymai atsikirsti ir sudirbti Zuoką yra galbūt ir logiški, bet tokie sunkiai suvokiami ir nuobodūs, kad gali užmigti net nepasiekęs vidurio. Masinių Zuoko nekentėjų žodynas dar skurdesnis – „Zuokas vagis“, „Abonentas“ ir nuvalkioti pervalkioti palyginimai su Vasiukais ir Ostapu Benderiu. Visa tai jau žirniai į sieną ir abejojančios daugumos nelabai ir veikia.

O juk abejojanti dauguma yra Artūro Zuoko retorikos taikinys. Oponentų jis neperkalbės, šalininkai savo vadu irgi nenusivils. Tuo tarpu abejojanti dauguma ir turi būti suviliota – ar šiais metais, ar per kitus savivaldos rinkimus, ar dar vėliau, nėra jau taip svarbu, nes Artūras Zuokas nėra dirbtinis viešųjų ryšių technologų darinys, kartojantis jam parašytus žodžius. Jis apdovanotas neeiline charizma ir nesidrovi pragmatiškai ciniškai šia dovana naudotis – jo siunčiamos žinios konkrečios iki skustuvo aštrumo – „lietuviška seniūnija Graikijoje“, „bazinis vežėjas Air Lituanica“, „tankas blogiems žmonėms“, „kava geriems senjorams“ ir taip toliau. Į šį kokteiliuką AZ dar įmeta Lietuvos šviesuolių – nuo Pakšto, Mačiūno ar tų pačių Dariaus ir Girėno – vardų ir viską sudeda į blenderį. Moderniajai visuomenes daliai tokios žinios tinkamos a priori, abejojančiusius irgi gali užvesti mero hiperaktyvas, nes vis dėlto tarp didelio kiekio sąmonės srauto ir tyrojo PR‘o yra ir vystomų projektų. Žinoma, po amžinojo įšalo, kai Vilniui vadovavo Imbrasas ir Navickas, super didelių pastangų čia ir nereikia.

Tačiau čia lazdoje atsiranda antras galas. Artūras Zuokas bando „pirkti“ tą visuomenės dalį, kuri linkusi kvestionuoti ir kalbėti faktų kalba. Kitaip tariant, tuos žmones, kurie į riksmą „mažesni mokesčiai, didesnės socialinės garantijos“ arba „mažesnė infliacija ir mažesnis nedarbas“ gali atsakyti klausimu „o kaip taip gali būti“, o į lozungą „duokim Lietuvai Air Lituanica“ atsako europinės avialinijų rinkos analize. Nes čia AZ tankas ima buksuoti ir kalbėdamas apie „Wizzair“ kaip apie bazinį Vengrijos vežėją ir apskritai apie bazinių valstybinių oro vežėjų problemas – tai yra priverstas ekspertiškai gilintis į dalykus, kuriuos jis bando paversti lozungais – meras ima jaustis ne savo rogėse. Tiesa, jis pernelyg didelis pro, kad tai parodytų viešai ir suprantamai kiekvienam, tačiau mąstančioji auditorija gali atlikti tam tikrus veiksmus savo pilkosiomis ląstelėmis.

Ir tai galėtų tapti pagrindiniu AZ oponentų ginklu – ne klyksmai „Zuokas vagis“, o ekspertiniai argumentai, atimantys iš Zuoko iniciatyvą, priverčiantys diskuotuoti argumentų kalba ir parodantys baltuosius jo projektų ir vizijų siūlus.

Tačiau panašu, kad kol kas oponentai tam arba nepasiruošę, arba apskritai ir liks neįgalūs. Liberalų sąjūdžio lyderio, Susisiekimo ministro Egidijaus Masiulio atsakymas į „kylančią“ „Air Lituanica“, jog „ministerija neturi konkrečios informacijos apie tolimesnius planus“ priminė jau ne Pasvalio „Pieno žvaigždes“, o Regionių lygoje rungtyniaujančios to paties miesto „Melioracijos“ bandymą viešųjų ryšių erdvėje duoti atkirtį Kauno „Žalgiriui“

Gebėjimu subtiliai tyčiotis iš masių su dominuojančiu Pavlovo reflekso piktintis viskuo, kas netradiciška, Artūras Zuokas primena „Ryanairo“ vairininką Michaelą O‘Leary, kuris irgi puikiai suprato, jog penki šimtai tūkstančiai reklamai išleistų svarų gali atnešti mažiau viešojo dėmesio nei viena labai laiku ir tikslingai leptelta frazė apie tai, jog „Ryanair“ apmokestins naudojimąsi tualetais ar uždės papildomą mokestį apkūniems žmonėms. „Ryanair“ ir taip yra nemėgstamiausia aviabendrovė Europoje, tad blogos reklamos jiems tikrai negali būti.

Skirtumas tik tas, kad O‘Leary pats neslepia maląs liežuviu vien dėl to, kad maltų liežuviu ir generuotų visuomenės dėmesį ir pasipiktinimą, tuo tarpu Artūras Zuokas bando įtikinti, jog tai realu ir jeigu ne šiandien, tai rytoj arba kitų metų kovą jau bus įgyvendinta.

Tačiau sutikime, kad Vilnius vis dėlto neturėtų būti laikomas low cost – no frills – zero attention to passengers stiliaus projektu.