Lietuvoje Kauno nėra

Nesvarbu, kuriame pasaulio kampely bebūtum: jei netyčia užmetei akį į kažkur – gal viešbučio holo kampe – esantį ekraną, jei Tavo pasąmonė pakužda, kad toji pilis ir tas kryžių kalnas – tikrai matyti, o tas senamiesčio angelas yra būtent tas angelas, širdis tą akimirką neramiai suspurda, o kojos  į tą minkštais foteliais apstatytą kampą  per sekundę nuneša. Nes televizorius   – rodo Lietuvą.

Aną savaitgalį – viešint tolimoj šaly -  taip ir atsitiko.

O po to senam savo draugui Mišai Rosencveigui dar ilgai turėjau aiškinti, kodėl LTV World per palydovą rodo Maskvą, Baltarusiją, Vokietiją, o  jo gimtąjį Kauną – tik vieną kartą per savaitę. Atsakymo neradau, bet paaiškinau, kad parodys. Per kitą kanalą. Nes tokios informacijos turėjau.

Makabi („Maccabee“) alus lietuviškam neprilygsta. Tačiau paragauti norisi, nes Lietuvoje tokio negausi: įvežti jį  ypatingai sunku, mat  alus –  košerinis. Miša Rosencveigas pripirko jo net  dešimt skardinių. Vien už tai, kad toj tolimoj šaly pažadėjau jam  parodyti Kauną. Per televiziją.

Na, patikėkit, ne taip jau daug valstybių savo vaizdais –  jei jie iš paukščio skrydžio – gali su Lietuva lygintis. Tai gražu, ir tai jaudina. Tos televizinės laidos vedėjas sakėsi pats didžiai nustebęs, kai sužinojo, kad šis kraštas – dar ir geografinis Europos centras. Dar ir katalikų šalis su gražiausiomis bažnyčiomis. Dar, sakė jis, ir lietaus šalis. Bet nelyja. Ir todėl apie Lietuvą pasakojančios laidos vedėjas sėdėjo vasariškoje Vilniaus senamiesčio kavinėje ir kikendamas ( kaip kūdikėlis iš mobiliųjų telefonų „serialo“) ragavo – iš eilės ir be užkandos – net šešetą pačių stipriausių lietuviškų gėrimų. Po kiekvienos taurelės kikeno vis labiau, vis labiau linksmėjo, ir tai buvo – ko gero – geriausia  Lietuvos reklama.

Po to tos televizinės laidos vedėjas (jo pavardė Danny Robins) Nidoje valgė tik ten taip rūkomą labai skanią žuvį. Gražiai buvo parodytos Nidos kopos. Kaip iš atviruko iškirptas Klaipėdos senamiestis (atrodė daug didesnis, nei iš tikro, ir tai nebuvo blogai, nes  čia – televizija).

O paskui pasikeitė muzikinis fonas ir Danny Robinsas leidosi Kryžių kalno laiptais. Matėsi, kad įspūdžio tikrai pritrenktas. Po to meistriškai – žurnalistiškai perėjo prie Užupio respublikos,  popiežiaus vizito,  KGB temos, genocido aukų muziejaus (Miša Rosencveigas alų tuo metu tikrai pamiršo) ir baigė mūsų gražiaisiais Aušros Vartais.

Viso to filmo (laidos?) gal nereikėtų atpasakoti. Bet neužmiršta buvo ir sausio 13- oji; parodyta buvo ir Kernavė (šioje vietoje, beje visai netiko kažkoks senųjų „zaporožiečių“ (tokie automobiliai) muziejus;  na, žinoma, dar buvo pranešimas apie tai, kad turime dvi religijas.   Taigi, dabar  – apie krepšinį.

Užsigavo nežmoniškai ekskaunietis, o dabar Izraelio gyventojas Miša Rosencveigas. Mat – nė žodžio apie „Žalgirį“! Visi ditirambai ir pokalbiai – tik apie tą Kitą Stiprią Lietuvos komandą! Tik ji nufilmuota ir parodyta. Tik jos salėje su normalaus ūgio vyrais pasitreniravo vaitiekūniškų išmatavimų Danny Robinsas. Kodėl gi taip???

Bet netgi trys klaustukai  dar nebuvo šokas. Šokas mano draugą ištiko, kai filmas… staiga pasibaigė.

„Čia dabar kas?“, – paklausė į ekraną žiūrėdamas mano draugas Michailas. „Čia jau Marokas“, – atsakiau aš jam. „Lietuvai skirtą laiką televizijos kanalas „Travel“ jau pabaigė“.

„Tai Lietuvoje jau nebėra Kauno?“, – paklausė jis manęs.

„Vis dar nėra“, – atsakiau aš jam.

Nes „Travel“ tą juostą susuko 2009-aisiais. Ir tik džiaugtis galim, kad laikas nuo laiko pakartoja. Per kiekvieną tokį pakartojimą papildomai apie Lietuvą sužino 75 milijonai žiūrovų.

Beje, šio rašinio pabaiga gali būti ir kitokia. Pavyzdžiui, tokia:

„Keistą filmą Izraelyje žiūrėjau“, – pasakė turistas iš Kauno savo žmonai  blondinei, – „Apie Lietuvą, bet – be Kauno“.

„Nieko čia keisto“, – pasakė blondinė.- „Neįvažiuoja „Travel“ pas mus. Tu gi žinai: net Afrikos gatvės pavasarį ne tokios duobėtos“…

Arba „Pinigų kartos“ tinklaraščio padiktuota galėtų būti šio rašinio pabaiga. Pavyzdžiui, tokia: matyt nesusimokėjo (kadaise) Kaunas už filmavimą…