Kur veda seni nauji Vyriausybės darbai?

Premjeras Andrius Kubilius nuolat pabrėžia, kad svarbiausi jo vadovaujamos Vyriausybės darbai — finansinis stabilumas, energetikos projektai ir pensijų sistemos pertvarka. Tas pačias darbo gaires jis brėžia ir kitiems 2012-iems metams. Kalbant apie praeitą etapą nurodomi ir kiekybiniai jo efektyvumo rezultatai — BVP augimas ir priimti reikalingi sprendimai. Ir galiausiai, savotiškas apibendrinimas „pirmas tikslas yra sutvarkyti šalies finansus, ne Vyriausybės reitingus”, o jau „įveikus biudžeto, fiskalinio deficito problemas, galima pradėti galvoti ir apie tai, kaip įveikti reitingų deficito problemas”.

O va ta pati Lietuvos istorija iš kitos, tos kur reitingus generuoja, pusės. Rašo vienas jaunas žmogus, cituoju vos patrumpinus. „Mūsų valdžia negalvoja apie žmones, nors ir aš pats valstybę apgaudinėju, dirbu nelegaliai ir gaunu socialinę  pašalpą, bet viskas tik dėl to, kad man sveikatos draudimas nekainuotų… Jei ne tas draudimas — tai dirbčiau nelegaliai, bet pašalpos man mokėti nereikėtų. Tie politikai — ką jie padarys, juk jie nieko nepadarys: nei suvaldys to nelegalaus darbo, nei pašalpų nenuims, juk yra išties tokių žmonių, kurie gyvena iš tų pašalpų. Aš galiu ir viešai papasakoti, kaip aš gyvenu — turiu rankas ir užsidirbsiu ant tos baudos, kurią paėmiau iš valstybės. Nors tiesą sakant, aš ne paėmiau — aš tik gyvenu, kad galėčiau vaikams ne duonos plutą paduoti, bet prasuku, kad galėčiau saldainį nupirkti ir viskas… Žmonės, kurie dabar gali uždirbti tik 690 litų (o tokia išties dauguma) išgyventi šiuo metu negali, ir visas jaunimas, kuris dar likęs Lietuvoje, juk ne durni — visi taip ir gyvena imdami pašalpas ir nelegaliai dirbdami… Mums pensija neįdomi, nes mes jos nesulauksime… 63 metų sulaukęs, jei Lietuvėlėje bus, kaip dabar, aš užsitepsiu žiurknuodžių ant duonos ir vaikam nebus bėdos. Bet valstybei, kuri man užsidirbti neduoda, aš į biudžetą nemokėsiu, nes manau, kad mano darbas vertas ne 690 litų, o perpus daugiau. Ir dirbsiu, kaip ir dabar, nemokėdamas jokių mokesčiu, arba emigruosiu. Tik bėda ta, kad tikrai nesinori palikti tos sušiktos Lietuvos, kabinuos, kiek galiu…  bet, kai pagalvoji, metai bėga, o taip gyvenat neįmanoma nei savo būsto nusipirkti. Teks pavasarį važiuoti į Daniją, dirbti slėpti pinigėlius nuo valstybės ir kažkaip kažkaip vis dėlto pirkti…“

Kuo esmingai skiriasi premjero ir jauno, prie trisdešimties artėjančio, vyro ir tėvo pranešta žinia apie Lietuvą, ką tik įžengusią į  2012 metus?

Klausydamas A.Kubiliaus girdi ne politiką, o vidutinės grandies biurokratėlį, kuriam svarbiausias darbas — ataskaitos. Na skaičiukai. Kad sueitų. Kurio atsakas neapibrėžtai ateičiai — suvaldysime biudžetą, nematydami žmonių, jų nevilties, jų kelionių į nežinią, emigracijon. Suvaldysime biudžetą tais pačiais metodais (itin pigus darbas brangstant būtiniausioms prekėms ir mažėjančios viešosios paslaugos dirbančiam žmogui), kurie per trejus savo valdymo metus iš šalies išvijo per 150 tūkst. daugiausia jaunų žmonių (klausimas tyliai pleventis ore — o kas mokės prisiimtas skolas?).

Klausydamas jauną žmogų, išties girdi realią kalbą apie ekonomiką ir apie gyvenimą, girdi bundantį pilietį ir politiką, kuris svarsto ir galvoja apie dabartį (kodėl taip neteisingai, kad norėdamas vaikui saldainio, turi meluoti?) ir apie ateitį (kur vietoje pensijų reformos — žiurknuodžiai, o gal emigracija).

Tariamas politikas A.Kubilius apie žmones ir jų gyvenimus nekalba, tie žmonės jam — tiesiog instrumentai, varžteliai biudžeto dėlionėje.  Na geriausiu atveju kažkas, kas reitingus „duoda“. Bet tikrai žmogus jam nėra tas, kas gyvena, kenčia, myli ir augina vaikus. Kuris ir yra ta Lietuva. Nes  biudžetas — tai ne Lietuva? Ar aš ką ekonomikos teorijoje praleidau, kur iki biudžeto aptarimo dar būna keli šimtai puslapių apie išteklius, jų kainą, procesus, palaikančius sistemą?

Klausai jauno žmogaus ir matai žmogų suvokiantį ekonomikos logiką ir skaičiuojantį galimas naudas ir sąnaudas (nors abejoju, kad jis apie tokias rimčiau yra girdėjęs…). Girdi žmogų, mokantį vertinti tikrovę ir gyventi ne pasakose ir Turniškėse, o realybėje ir Lietuvoje.

Kalba esą konservatorius ir negirdi jokių vertybių (nebent popierines — biudžeto tomai ir antspaudas pase apie santuokos įregistravimą), jokios ekonomikos išminties. Nes kaip šeima, tai ne anspaudas popieriuje, taip ir ekonomika ne apie suvestus skaičius, o rinka — ne apie būdus mainytis prekėmis. Apsikeisti gėrybėmis viena ar kita forma sugeba atlikti ir pirmykštės gentys, ir viduramžių mugių šurmulyje klajojantys prekeiviai, ir sovietiniai žmonės, noriai imantys „paketus“, kuriuos profsąjungų malone dalina administracijos. Rinka — tai visos (VISOS) visuomenės gyvenimą palaikantis ir lemiantis mechanizmas. Kai nėra rinkos — visuomenė tvarkosi pagal papročius ir tradicijas, kurios dažnai labai žiaurios (plėšimai pakelėse Viduramžiais, nuvarymas nuo žemės Anglijoje šešioliktame šimtmetyje ar krauju ketvirtame dešimtmetyje elektrifikuota Rusija), retai  palankios silpnesniems ar tiesiog tiems, kurie tenori gyventi, o ne žaisti išlikimo žaidimą, paremtą „išstumk silpnesnį“ ir nematyk melo logika.

Kai kalba jaunas žmogus, jis atsiveria tikrovei su jos prieštaravimais  ir nenugludintu grožiu. Jis užduoda klausimą, nuo kurio, beje, ir prasideda žmonijos ėjimas į laisvę ir rinką, kaip vietą, kur visi ištekliai (darbas, kapitalas, žemė) ir visi tuos išteklius valdantys (darbuotojai, darbdaviai, žemės savininkai)  susijungia į komplikuotą žaidimą, kuriame nepamirštama, kad daiktų kainą nustato rinka. Tas klausimas — kodėl nepažeisdamas taisyklių negaliu išgyventi čia ir dabar.

Atsakymas paprastas. Rinka Lietuvoje kol kas neįvyko. Turime sistemą, kur išteklių kainas reguliuoja gana primityvūs valdžios žaidimai su jiems dėl įvairių priežasčių reikalingomis gyventojų grupėmis, visų pirma pensininkais (balsai per rinkimus) ir kai kuriomis verslo grupėmis (parama prieš rinkimus). Konkretūs pavyzdžiai. Ne kam kitam, o būtent šioms gyventojų grupėms tenka absoliuti dauguma viešųjų pinigų. Mokėdama įvairias socialines išmokas mažas pajamas (net už visą darbo dieną) gaunantiems žmonėms valstybė išties  remia  realiai bankrutavusį ar cinišką verslą.

Beje, tai, kad nėra Lietuvoje jokios faktinės rinkos, netiesiogiai patvirtina ir vienas gana paradoksalus dalykas — nors pagal apklausas lietuviai vieni iš labiausiai norinčių imtis  savo verslo Europos Sąjungoje, realiai jie tai daro santykinai retai.  Atsakymas gali būti (ir manau yra) labai paprastas  — verslas (konkuruojantis, bankrutuojantis, kylantis, smunkantis, t.y. gyvas)  yra rinkos, o ne biurokratinės erdvės fenomenas. Žmogus, kuris išties apdovanotas verslo gyslele, paprastai  yra laisvos sielos — ir, aišku, nykūs žaidimai su įvairiais „otakais“ bei veikla, kur nugali ne efektyvumas, visiems vienodos taisyklės, ekonominė logika, o elementarios „ranka ranką plauna“ normos, jam sunkiai įveikiama.

Kas beatsitiktų, atėję 2012 metai bus įdomūs  vienu aspektu — tai rinkimų metai, metai, kai barstomi pažadai ir dalinamos viltys. Manęs dažnai klausia, ar neketinu ir aš imtis politikos (ir šioje svetainėje buvo „aiškiaregių“ už bet kurio žodžio bandančių įžvelgti siekį atsisakius neįkainojamos asmeninės laisvės, tipenti į Seimą ir tarnauti galai žino kam). Ne, tikrai neisiu. Nesu politikė. Kita vertus neturiu nė vieno dabartiniam seimo nariui būtino bruožo — nemoku dainuoti, nešoku, nekalbu to, ko nesugebu matyti.

Vis dėlto vieną pažadą sau ir jums dabar duosiu (garsiai pasakius, bus lengviau vykdyti): (1) nuosekliai parodysiu, kokios realiai ekonominės idėjos (dažnai jau mirusios, bet vis dar zombiškai klajojančios Lietuvos keliais) ir galimos jų interpretacijos slypi už tų ar kitų politikų kalbų ir pažadų; ir (2) pasvarstysiu, ką tie pažadai realiai reiškia vidutinei lietuviškai šeimai, gaunančiai apie 4000 litų per mėnesį. Taip visi kartu rinksime argumentus, ar ir kam  atiduoti savo balsą.