Krepšinis kaip demokratijos pamoka

Praėjęs antradienis mano gyvenime buvo išskirtinis: galų gale pirmą kartą buvau krepšinio rungtynėse. “Lietuvos rytas” žaidė su Trevizo “Benetton” ir mes laimėjome. Kažką suprantantys man sakė, kad skirtumas gal nėra tiek solidus, kad būtų įtvirtinta galutinė pergalė, bet vis tiek — laimėjome. Tai malonu. Net džiugu, sakyčiau, nes darėme bangas, rėkėme ir linksmai leidome laiką.

Kaip bebūtų, man, nuo vaikystės augintai su mintimi, kad bet koks viešas sportas yra okupantų pramanas, kuriuo sovietai bando parodyti, kad jie pasaulyje „kiečiausi“, varžybose labai patiko. Pakerėjo atmosfera. Supratau, kad mano tauta dar nemirė, joje glūdi nesuvaldoma  energija, o, priešingai nei dažnai kartoja mano lyties žmonės, šios šalies vyrai (kurie šįkart sudarė absoliučią daugumą) kupini aistros gyventi ir kovoti.  Kita vertus, pamačiau ir tai, kad gulaguose gyvenimo tiesų mokintas mano tėtis buvo teisus: sportas gali tapti rimtu politikos pradžiamoksliu…

Matyt jau supratote, kad buvau prasta krepšinio aistruolė ir, tiesą pasakius, labai rimtai stebėjau ne krepšinį ir tuos greit bėgiojančius aukštus ir matyt labai talentingus vyrus. Aš žavėjausi  publika ir ypač ta grupele, kuri sąžiningai prastovėjo dvi valandas, tarsi ekstazėje plodavo, keldavo rankas į lubas (jie matyt savo sielos akimis regėjo aukštą tėvynės dangų) ir nepavargdami skandavo savo komandos ir jos dievų vardus. Ta grupelė „vežė“ nežmoniškai, ir aš net bijojau pagalvoti, kas įvyktų, jei iš didele barzda apdovanoto vyruko kas nors pabandytų atimti būgną.

Ir ten, „Siemens“ arenoje, supratau dar vieną dalyką — jei norime nugalėti ne varžybas, o gyvenimą ir ateitį, aistra būti turi iškeliauti už visų tų krepšinio arenų sienų. Jei tie ekstazėje ir nesuvaidintoje aistroje paskendę  vyrai taip pat kautųsi dėl valstybės reikalų gyventume… na tikroje demokratijoje.

Taigi, valstybės bėdos būtų sprendžiamos, jei 1) Lietuvos publika išmanytų klausimus taip, kaip krepšinio taisykles; 2) politikos aikštelėje žaistų rimti profesionalai; 3) teisėjautų ne vainauskai ir monikos, o račai, o publika žinotų, kada rėkti — f*** you referee[1] (ką jie noriai daro per rungtynes).

Na dar praverstų kažkas panašaus į 5 pražangų taisyklę. O publika būtų tiek sumani ir sveiko proto, kad suvoktų, jog tas vyras, kuris užveda himną ar mergaitės, kurios taip šauniai straksi per pertraukėles ir tiesiog mirga vis kitais apdarais, nėra žaidėjai, o tik užvedantis personalas. Taigi, visokie Radviliškio baritonai, Kauno burleskos šokėjos ar sekso žinovės iš kažkur anapus nedrįstų veržtis į aikštelę. Nes būtų garsiai ir amžiams nušvilptos.

Jei būtume išmananti publika, Seime sėdėtų patyrę „saboniai“ ir jaunyste bei talentu trykštantys „valančiūnai“.

Esu ta, kuriai nereikia tiesiog duonos ir reginių, man svarbu kova ir laisvė. Tad po krepšinio antradienio supratau ir tai, kodėl niekada nenorėjau į jokius seimus. Toje aikštelėje man patinka komentuoti, tad gal nekukliai, bet nuoširdžiai pasakysiu – esu kažkoks politekonominis linas kunigėlis. O komentatorius aiškina ir džiūgauja, kai mato gerą žaidimą (net nesvarbu, kurioje pusėje), o ne žaidžia. Tad nušvilpkite mane, kai komentuoju netiksliai, pražiopsau puikius derinius ir jau, neduok Dieve, kada esu nuobodi.

[1] Iš dainos žodžių neišmesi, ar ne?