Ko norime – atsakomybės ar auklių? (“Snoro” pamokos)

Pirmadienį teko dalyvauti naujojoje Marijaus Mikutavičiaus laidoje „Pabandome dar kartą“. Na pabandome…

Laidoje ieškota kaltų dėl „Snoro“ epopėjos. Strėlės kaip jau įprasta smigo į Lietuvos banko pusę. Ginčytis būtų sunku — praktiškai visi šio banko vadovai, jei kuo ir domėjosi bankuose, tai darbo vietomis savo giminaičiams ir draugams. Kas jau kas, bet bankų klientų interesų apsauga juos domino labai menkai, tad Lietuvos bankas pastarąjį dešimtmetį iš esmės viešai neužfiksavo jokių rimtesnių finansinių paslaugų vartotojų interesų pažeidimų. Jam neužkliuvo tai, kad finansinių paslaugų gavėjai buvo palikti bankų malonei, nes tiesiog fiziškai nebuvo insitucijos, kur realiai galėjo kreiptis nuo bankų nesubalansuotų sutarčių, kai visa rizika permetama klientui, nukentėję vartotojai. Lietuvos bankas (kaip ir Vertybinių popierių komisija) tylėjo ir tada, kai „DnB Nord bankas“  2007 metų birželį-liepą platino su Pasaulio akcijomis susietas obligacijas. Klientams buvo dalinami lankstinukai, kurie aiškino — „garantuotas prieaugis — net 6 proc. per metus“, „obligacijų išpirkimo metu gausite visas savo investuotas lėšas ir prieaugį, kuris priklausys nuo padidėjusios akcijų vertės“, „jei indeksų krepšelio vertė nukris — Jums garantuojamas ne mažesnis kaip 6 proc. prieaugis“. Lietuvos bankas ir kitos lyg ir privalančios klientų pusėje stovėti institucijos tylėjo, tad specialių finansinių žinių neturintis žmogus apie rizikas negirdėjo nieko: buvo tylima, kad investuotojas gali negauti finansinės priemonės teikiamų palūkanų ar kitos finansinės naudos; kad gali prarasti dalį ar visą investuotą kapitalo sumą; kad investuodamas skolintas lėšas (o bankas skolino pinigus šiai aferai…) netgi gali įgyti papildomų įsipareigojimų, kurie viršija investuoto kapitalo sumą. Taigi, nemanau, kad Lietuvos bankas (o ir kiti, kurie privalėjo ginti vartotojų teises) dirbo patenkinimai.  Jie tiesiog nedirbo.

Jei jau ieškoti kaltų, tai Lietuvos bankas tikrai bus vienas rimčiausių pretendentų į  šio neigiamo reitingo lyderius. Nors vis dėlto aš siūlyčiau atsigręžti į kitą nemažiau svarbią instituciją — Seimą. Lietuvos bankas nėra vaikas be auklės. Jį prižiūri Seimas. Ir va čia prasideda visos linksmybės.

Jūs kada girdėjote, kad Seimo nariai rimtai būtų klausinėję Lietuvos banko vadovą, kai šalies finansų sistemoje kaupėsi problemos. Jokių rimtesnių diskusijų nei apie akivaizdžiai kylantį nekilnojamo turo burbulą (net po to, kai apie tai pradėjo kalbėti vis daugiau ekspertų), nei apie nesubalansuotas rizikas, nei apie grobuoniškus bankų paslaugų įkainius, nei apie visokias „DN Nord“ investicines aferas, kurios jau įvertintos ir teismuose, kaltu pripažįstant būtent komercinį banką. Seimo nariai jei kuo ir pasidomėdavo, tai tik galima euro gimimo diena. Vis dėlto dabar jie labai finansiškai prakuto ir rimtai ėmėsi darbo bandydami steigti „Snoro“ bankroto aplinkybių tyrimo komisiją.

Priežastis, manau, tikrai ne Lietuvos žmonių finasinių interesų apsaugos stiprinimas. Ta priežastis artėjantys Seimo rinkimai, tad ir tikėtini du potencialiai labai naudingi tokio kalbėjimo padariniai. Pirma, nuolat raudodamas dėl to, kaip niekas negina vargšų „Snoro“ indėlininkų sulauki palankaus dėmesio, mat kaip rodo apklausos, maždaug pusė Lietuvos gyventojų nepalankiai vertina Vyriausybės ir Lietuvos banko veiksmus, nacionalizuojant finansinių sunkumų turintį komercinį „Snoro“ banką, o jei jau daugybė Lietuvos gyventojų dalis sugeba nuoširdžiai tikėti, kad „Snoro“ veikėjai buvo švelnios avelės, o va dabartiniai (?) Lietuvos banko vadovai tiesiog vilkai su liemenėmis, tai pataikauji rinkėjams ir laimi.. Antrasis momentas, ir tikrai gerokai rimtesnis, – tai potencialių finansinių srautų įplaukos į kišenes tų būsimų kandidatų ir narių, kurie, prisidengdami eilinių indėlininkų interesų apsauga, išties visomis įmanomomis priemonėmis kovos už grupelės turtingų ir godžių asmenų interesus.

Ši grupelė susiformavo praktiškai tą pačią dieną, kai buvo paskelbta apie „Snoro“ veiklos įšaldymą. Pirmomis dienomis ši asociacija, apjungusi esą nuostolių patyrusius indėlininkus ir kreditorius, kalbėjo apie galimą banko perėmimą savo žinion. Kalbėjo itin drąsiai, net sutikdami, kad tiksliai nežino, kokios investicijos reikalingos, kad bankas vėl galėtų normaliai funkcionuoti. Logika aiški ir nelabai slėpta – bankas veiks, mes atgauname savo pinigus, o po mūsų nors tvanas.

Neišdegus šiai aferai prisimintos eilinių „darbo žmonių ir pensininkų kančios“, nes imtasi atstovauti visus ir aktyviai kovoti su LB ir administratoriais, kurie ne tie, mat nesusiję su Lietuvos žmonėmis, t.y. ta pačia indėlininkų ir kreditorių asociacija.

Aktyvi veikla vainikuota skambiais pareiškimais apie galimą demokratijos pabaigą Lietuvoje, jei jau Seimas nepradės kurti Komisijos, kurį viską ir sustatytų į savo vietas[1]. Priedanga vėl labai paprasta. Žinia, laikinasis administratorius uždirbo labai daug, taigi 2012 sausio 13 d „Snoro“ kreditoriai dėl bankroto administravimo išlaidų suraitė peticiją, kurioje verkė esantys susirūpinę dėl baisių išlaidų („Žmonės, jus plešia…“), mat „tokios sumos, kurias „konsultantams” rengiamasi mokėti už jų darbo valandą, gerokai viršija Lietuvos vidutinį mėnesinį darbo užmokestį  bei iki dešimties kartų viršija Lietuvoje nusistovėjusias atitinkamų konsultantų paslaugų rinkos kainas.“ Nesibodima ir grasinimų: „Atsisakydami sukurti tokią komisiją parlamentarai viešai pareikštų savo nesiskaitymą su teisėtais savo rinkėjų interesais, taip pat pademonstruotų panieką demokratijai, kurios pagrindą sudaro teisinga ir visuomenei prieinama informacija“. Ir nė motais, kad pirmą kartą per labai ilgą laiką, šį sykį Lietuvos bankas visuomenei pateikė stulbinamai tiksliai ir išsamią informaciją.

Visos kovos už demokratiją tikslas labai paprastas. Jei jau kalti visi, jei jau godūs administratoriai, Vyriausybė, bankas, tai tada galima apdorojus visuomenę, užpilus ją ekonominių nesąmonių srautų, nuolat sklindančiu iš tinkamai apdorotų parlamentarų lūpų, bus galima pasiekti vieno, bet esminio dalyko ,– padaryti tokias įstatymines pataisas, kurios įtvirtintų  kitokį, nei numatyta šiuo metu kreditorių interesų tenkinimą. Tada mokesčių mokėtojai, neturėdami pirmumo teisės bankroto procese, privalės padengti ir dalį kitų kreditorių nuostolių. „Vsio zakonno“. Ar ne tiesa, mieli  ponai irr ponios Š. Klioky, G.Bajorai, Š. Biruti, P. Griškevičiau, S. Heinsohn ir D. Arlauskai? Juk maloniausia, kai  ”pelnas mūsų – nuostoliai jūsų”?

Ir dabar grįžtame į Marijono Mikutavičiaus laidą. Jos logika irgi buvo labai panaši – jei jau  banke yra nukentėjusių milijonierių (kaip žinia visiems indelininkas grąžinta iki 345 tūkst. litų), tai jau Lietuvos įstatymai prasti ir nepatenkinta teisėtų turtuolių interesų. Taigi, Lietuvos mokesčių mokėtojai turėtų susimesti ir visiems grąžinti viską. Nes gi lūkesčiai tai buvo didelis pelnas, o rizika – na rizika tai jau tiems kurie apačioje, kurie indelių tūkstantinių neturi.

Minėti ponai ilgai skelbėsi esą dideli liberalai. Koks D. Arlauskas ar Š. Birutis vis kaltino valdžią dėl per didelio verslo reguliavimo. O išties pasirodė besą tikri socialistai, mat tiesą sakant, jų suvokimas apie verslo laisvę nesusijęs su galima rizika ir jie už didelę valdžią, kuri jiems garantuoja viską ir viską reguliuoja. Ar nejuokinga?

[1] Dėl “Snoro” bankroto tyrimo komisijos sudarymo

Viešas kreipimasis

Rytoj Seime vyks lemiamas balsavimas dėl laikinosios komisijos “Snoro” bankroto aplinkybėms tirti sudarymo. Komisijai įnirtingai priešinasi tiek dalis politikos elito, tiek sprendimus dėl “Snoro” priėmusios institucijos. Vien tai jau yra pakankamas pagrindas tokiai komisijai sukurti, tačiau esama ir daugiau priežasčių, kodėl Asociacija įsitikinusi, kad tokia komisija būtina.
Kai kurie politikai gąsdina, kad komisijos sudarymas gali sutrikdyti trapią šalies bankų sistemą, o proceso politizavimas gali turėti teisinių pasekmių, jei kreditoriai kreipsis į tarptautines teisines institucijas.
Abu teiginiai stebina savo nuoširdžiu naivumu. “Snoro” banko nacionalizavimas ir bankrotas buvo pavojingiausias smūgis Lietuvos bankininkystės stabilumui, tačiau sistema jį puikiai atlaikė. Tuo tarpu “Snoras” šiuo metu nebėra bankininkystės sistemos dalis, todėl jokio pavojaus jos stabilumui jis negali kelti.

O Seimo Pirmininkei, kuri nuogąstauja dėl būsimos komisijos politizavimo, norėtumėm pasakyti paprastai: “Tai nepolitizuokite!”. Laikinoji komisija, kuri užsiimtų politikų indėlių judėjimo Lietuvos bankuose trajektorijų tyrimais mums nereikalinga. Tokia komisija nereikalinga niekam.
“Snoro” kreditoriai ir indėlininkai siekia, kad Lietuvoje atsirastų pakankamai svorio turinti jėga, galinti klausti ir gauti atsakymus iš Lietuvos banko, Vyriausybės ir “Snoro” bankroto administratoriaus. Šiuo metu administratorius ir šalies valdžios ir priežiūros institucijos veikia kaip viena komanda, todėl kreditorių galimybės inicijuoti atvirą diskusiją ir gauti išsamią informaciją yra ribotos.
Politikai turėtų suprasti, kad kreditoriams rūpi paprastas dalykas – sužinoti tikrąją situaciją “Snore” ir užsitikrinti maksimalias galimybes susigražinti savo investuotas lėšas.
Kol kas mes žinome tik tai, kad tokios galimybės mažėja, nes vakar Lietuvos banko vadovas teigė, kad “Snoro” turto stygius siekia jau 3,9 milijardo litų. Dar visai neseniai laikinasis administratorius S. Freakley buvo nustatęs 3,4 milijardo litų deficitą, todėl logiška klausti, ar labai brangiai apmokamas laikinasis administratorius pusės milijardo litų skylės nepastebėjo, ar banko turtas tiesiog tirpsta akyse ir nei bankroto administratorius, nei Lietuvos bankas šios erozijos nepajėgūs sustabdyti?
Štai todėl komisija būtina kaip saugiklis, kaip mokytojas, turintis teisę patikrinti neklaužados mokinio namų darbus.

Komisija būtina ir tam, kad Seime nenusloptų diskusija dėl teisinės panašių procesų aplinkos, nes “Snoro” atvejis privertė atidžiau pažvelgti į banko bankroto procesą reglamentuojančius teisės aktus. Šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas banko bankroto atveju yra ydingas, nes jis diskriminuoja vienus kreditorius kitų kreditorių atžvilgiu ir sukuria prielaidas valstybei ir jos subjektams įgyti pranašumą prieš kitus banko kreditorius bei pažeidžia pagrindinius teisės principus. Todėl “Snoro” indėlininkų ir kreditorių asociacija kartu su jai talkinančiais teisininkais parengė Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 straipsnio pataisas, kurias sieksime įtvirtinti visų kreditorių labui.

Apie “Snoro” indėlininkų ir kreditorių asociaciją .Asociacija vienija visus nukentėjusius “Snoro” banko klientus ir kviečia vienyti jėgas sprendžiant klausimus, susijusius su banko restruktūrizavimu. Asociacijos steigėjais tapo Šarūnas Kliokys, Gražvydas Bajoras, Šarūnas Birutis, Pranas Griškevičius, Simona Heinsohn ir Danukas Arlauskas.
Lapkričio 21 dieną oficialiai įregistruota asociacija jau vienija kelias dešimtis nukentėjusiųjų Lietuvos įmonių ir daugiau nei 2500 privačių asmenų.

“Snoro” klientams, norintiems stoti į asociaciją, teikti ir gauti informaciją, įsteigta karštoji telefono linija: 8 (5) 213 5264. Taip pat galima kreiptis el. paštu info@indelininkai.lt, indelininkai.lt.