Jeigu aš būčiau diktatorius. 1.Bankomatai

Pradėsiu pasvaičiojimų ir pasvajojimų ciklą, ką aš keisčiau visuomeniniame Lietuvos gyvenime, jeigu būčiau diktatorius ir galėčiau daryti tai, kas šauna į galvą. Bent jau iki tol, kol įvyktų revoliucija ir mane pastatytų prie sienos.

Pirmiausia pradėsiu nuo didžiausio skaudulio – bankomatų. Kiekvienas žygis prie bankomato man virsta žiauriu išbandymu – pavyks ar nepavyks rasti neužimtą aparatą. Dažniausiai nepavyksta, o jeigu piktas likimas užneša į kokį “Akropolį“, tai eilės prie bankomatų ten būna kaip prie bananų sovietiniais laikais. Tačiau pakanka ir vieno žmogaus, jau stovinčio prie bankomato.

Nes jeigu žmogus „teisingas“, jis per kelias minutes iš tavęs – gerai nusiteikusio ir jau besimėgaujančio būsimais banknotais piniginėje – padarys iš įniršio kretantį ir pačios juodžiausios tulžies kupiną marazmatiką.

Nes kaip vyksta procesas, kai prie bankomato prieina „teisingas“ žmogus?

1.Jis apsidairo, ar niekas į jį nežiūri
2.Ilgai rausiasi piniginėje, kol randa kortelę
3.Įdeda kortelę ir ilgai galvoja bandydamas prisiminti PIN kodą
4.Iš pirmo karto nepataiko, tada rausiasi rankinuke ar piniginėje ieškodamas kodo
5.Randa kodą ir iš karto paprašo sąskaitos likučio. Bet ne ekrane, o čekyje.
6.Ilgai skaito išlindusį čekį ir dar kartą apsidairo
7.Dar ilgiau galvoja, kokios sumos paprašyti
8.Suklysta rašydamas sumą
9.Vietoj korekcijos paspaudžia atšaukimą ir aparatas grąžina kortelę
10.Kartojami 7-9 punktai
11. Išima pinigus ir labai atidžiai ir lėtai perskaičiuoja, ar “neapgavo“
12. Paprašo sąskaitos likučio čekyje
13. Išanalizuoja sąskaitos likutį.
14.Atsidūsta
15. Susigrąžina kortelę ir labai ilgai bei kruopščiai dedasi ją ir pinigus į piniginę.

Ir tą akimirką, kai tu jau pasiruošęs susileisti vietoje ir to džiaugsmo, jog jis baigė – ypatingai „teisingas“ žmogus išsitraukia antrą kortelę…

Meskit į mane akmenį, jei prieš jus nestovėjo „teisingas“ žmogus – vadinasi, jūs patys nesinaudojote bankomatais. Nenoriu diskriminuoti lyties, bet vis dėlto „teisingos“ moterys prie bankomatų turi dar didesnį veiksmų arsenalą – jos lango atspindyje nori matyti, kaip atrodo, beveik nusilaužia nagą spaudydamos mygtukus ir beveik niekada netiki tuo, ką joms sako pirmasis išspausdintas čekis.

Todėl jei būčiau diktatorius – ėjimas prie bankomato būtų greitas ir staigus procesas, eilių sumažėtų, žmonės mažiau stresuotų ir daugiau dėmesio skirtų darbui bei turėtų daugiau laiko vartoti, tuo skatindami ekonomiką ir didindami BVP.

Viskas labai paprasta – pasikviesčiau į savo diktatorišką kabinetą bankus ir liepčiau į visus bankomatus instaliuoti tris nedidelius upgreidus. Pirma, kamera iš karto fiksuotų priėjusį prie bankomato žmogų ir prasidėtų jam skirto laiko, pvz. dviejų minučių, countdownas. Likus minutei atsidarytų du nedideli langeliai ir pro juos išlįstų du miniatiūriniai kulkosvaidžių vamzdžiai. Likus dvidešimt sekundžių malonus moteriškas balsas paklaustų – „gal jau pagaliau norite baigti savo operacijas“? Na ir laikui pasibaigus – tratatatata…

Apie tai galvoju kiekvieną kartą atsidūręs už „teisingo“ žmogaus nugaros. Ir kiekvieną kartą gailiuosi, kodėl aš ne diktatorius.