http://www.medverus.lt http://www.medverus.lt http://www.superkuauto.eu http://www.superkuauto.eu

Ideologinis kovos dėl tvarių finansų pamatas

Ketvirtus gyvenimo metus skaičiuojanti krizė gimdo naujus klausimus ir kasdien augina fiskalinės politikos tyrimų apimtis. Dalis pasaulio ekonomistų ir politikų nuolat kalba apie būtinybę subalansuoti šalių biužetus, kiti, priešingai, siūlo pamąstyti apie tai, kas išties sukėlė ekonomikos griūtį, ir kas už tai dabar priverstas mokėti.

Tokiu būdu iš pirmo žvilgsnio itin specialus ekonominis ginčas transformuojasi į gerokai kasdieniškesnius daugelio žmonių gyvenimų ir išgyvenimo klausimus, o nesutarimų ašis nuo specialių ekonominių klausimų suka ideologinių nuostatų ir tikėjimų link. Nors ideologinių spąstų sugriebti ekonomistai ir toliau agresyviai aiškina, kad apie aktyvų fiskalinės politikos taikymą net užsiminti nevalia, tačiau vis garsiau skamba ir balsai tų, kurie, matydami naują realybę, turi valios ir drąsos kalbėti ir apie naujus atsakymus. Per ikikrizinį vadinamąjį Didžiosios ramybės laikotarpį suformuluotas ortodoksalias neoklasikų išvadas talžo gyvenimas bei naujų tyrimų išvados.

Vis sunkiau patikėti anksčiau neginčytina tiesa, kad ekonomistai ir ekonominės politikos formuotojai puikiai geba suvaldyti ekonomikos svyravimus, ar dabar tiesiog šventvagiškai skambančia teze, kad palūkanų normos artimos nuliui — tai tik trumpalaikė išimtis, o ne ilgalaikė kasdienybė. Pasaulio ekonomikos ir politikos žurnalų puslapius užlieja fiskalinės politikos bei taupymo politikos poveikio šalių demokratijos raidai tyrimai. Tačiau intelektualesnių diskusijų nenukamuotai Lietuvos visuomenei ir toliau peršama viena idėja, sutraukta į liūdną „taupyk ir būsi išganytas“ dalinę tiesą. Tikėjimas — dalykas rimtas, tad net plika akimi matomi argumentai jo neveikia, ir pavyzdžiui, pono A. Kubiliaus vadovaujama vyriausybė tarsi didžiuojasi  taupymo pagimdytu atsigavimu, nors kol kas šalies augimą labiau skatina augančių užsienio rinkų siurbiamas Lietuvos eksportas, paremtas vidine devalvacija, o dažnai ir tiesiog stulbinančiai menkais darbo užmokesčiais.

Tad, kokios pagrindinės daugelio pastarųjų metų ekonominių tyrimų išvados? Esminė žinia, kad trumpalaikei ekonomikos stabilizacijai būtina ir aktyvi fiskalinė politika. Susvyravo ikikriziniui laikotarpiu praktiškai dogma buvusi tezė, kad trumpalaikius ekonomikos svyravimus galima suvaldyti vien tinkamais lankstesnės, greičiau reaguojančios ir nuo politinio spaudimo labiau apsaugotos pinigų politikos pokyčiais. Vis dėlto gyvenimas parodė, kad pinigų politikos formuotojai rimtesnio darbo linkę imtis tada, kai kyla pavojus finansų sistemai, tačiau elgiasi gerokai santūriau, kai susiduriama su ilgalaikiu ypač dideliu nedarbu ar grėsmingais paklausos nuosmukiais. Ir va, kaip rodo daugelio labai įtakingų ekonomistų ir tarptautinių finansų organizacijų, pavyzdžiui, Tarptautinio valiutos fondo, tyrimai, tokiose situacijose turėtų būti taikoma fiskalinė politika. Kita vertus, krizė pateikė ir labai daug fiskalinės politikos efektyvumo įrodymų.  Dauguma šių tyrimų atlikta JAV, ir apima tiek visą šalies ekonomiką, tiek atskirų regionų situaciją, tačiau minėto Tarptautinio valiutos fondo analitikai atliko ir gerokai platesnę daugelio šalių ilgesnio laikotarpio analizę. Bendra išvada: kai mažėja pinigų politikos taikymo galimybės, tinkama fiskalinė politika gali padėti auginti disponuojamas pajamas, vartojimą, o augant pinigų srautams ir pardavimų apimtims ir investicijas.

Trečia rimtesnė išvada sietina su būtinybe turėti tokią fiskalinę politiką, kuri ekonominio nuosmukio sąlygomis leistų pasinaudoti fiskalinių paskatų privalumais. Paprasčiau kalbant, pakilimo metais būtina kaupti rezervą, kurį būtų galima panaudoti nuosmukiui įsivyravus. Pastarosios krizės metu tokias didelės apimties fiskalines paskatas sėkmingai taikė, pavyzdžiui, Kinija, Korėja ar Australija, nors šios šalys ir nepatyrė itin gilaus nuosmukio ir turėjo realių galimybių pasinaudoti  pinigų politikos instrumentais.

Na ir paskutinė ir tikėtina svarbiausia žinia: kovojant su krize ypatingai svarbu atsižvelgti į politekonominius taikomų priemonių padarinius. Naivu būtų tikėtis, kad rinkėjai norės suvokti sudėtingus ekonominės politikos klausimus. Tad, suprantama, jų politiniai sprendimai paremti  intuicija, paviršutiniškais įspūdžiais ir emocijomis. Neverta pervertinti eilinių rinkėjų gebėjimo ir noro suprasti, kodėl taip svarbu suvaldyti biudžeto deficitą, jei jų asmeninės galimybės dirbti, užsidirbti ir vartoti žlunga ar yra žlugdomos. Politikų siunčiama žinia apie tai, jog svarbiausia suvaldyti biudžetą, rinkėjų atmetama, intuityviai suvokiant, kad tuo metu, kai eiliniai žmonės kenčia ir neturi jokio pasirinkimo, išskyrus būtinybę absoliučiai riboti net elementarių poreikų tenkinimą, tada vyriausybė turi moralinę prievolę išlaidauti, taupymą palikdama geresnei ateičiai.

Skamba labai socialistiškai? O gal keinistiškai? Kaip pažiūrėsi. Kažkodėl itin agresyviai rizikavusio ar net nusikalstamai veikusio verslo gelbėjimas dažnai suvokiamas kaip ekonominė būtinybė (tinkamas pavyzdys būtų bankų gelbėjimo operacijos daugelyje pasaulio šalių, įskaitant Lietuvą), o va parama šeimoms, netekusioms pajamų ir nebegalinčioms išsimokėti už paskolas pirmam ir vieninteliam būstui, pateikiama kaip ekonominė nesąmonė.

Ginčai dėl biudžeto balansavimo yra skirtingų ideologijų, o ne tiesos ir klaidos sankirta. Ir tai reiškia, kad abi diskutuojančios pusės mažų mažiausia vienodai vertingos.

  • 2012-05-24 | Alvydas

    Gerb. p. Ausra
    ar ne laikas pradeda dirbti patiems.Ir pradeti matuoti sverti ir vertinti uki cia Lietuvoje.Pritrenkia!!! kad beveik be isimties rasantys apie uki ir jo politika zongliruoja pseudo rodikliais. Kazkokia medziaga is ES, TVF , JAV ir dar galai zino kokiu nors garbingu ir nelabai organizaciju .Ar ne laikas nuvaziuoti i Plunge ( Kauna, Klaipeda) ir pasverti ta kalakuta ten vietoje bei paskelbti tuos duomenis. Gal tuomet jausime ta ukines praktikos bei verslo ir vyriausybes politikos rezultatu rysi .Negi Lietuvoje neturime ne vieno docento mokancio sudaryti kokia nors formule surisancia kalakutu skaiciu su premjero populiarumo reitingu? Atsiprasau docentu – akyvaizdu -cia juokauju.
    Ir dar, Lietuva susiduria su panasia krize ne pirma karta. Manau kad rasantys apie uki tai zino. Stebina kad iki siol neteko pastebeti net uzuominos i 1930-uju krize ir jos analize.
    Linkiu sekmes.

    Atsakyti  |   Į viršų
    • 2012-05-28 | aušra maldeikiene

      man patiko pastaba dėl 30 metų, gaila aš apie tai mažai išmanau, reikės pasidomėti…

      Atsakyti  |   Į viršų
  • 2012-05-21 | Regis

    Man patiko:

    „Neverta pervertinti eilinių rinkėjų gebėjimo ir noro suprasti, kodėl taip svarbu suvaldyti biudžeto deficitą, jei jų asmeninės galimybės dirbti, užsidirbti ir vartoti žlunga ar yra žlugdomos“

    ir

    „Naivu būtų tikėtis, kad rinkėjai norės suvokti sudėtingus ekonominės politikos klausimus. Tad, suprantama, jų politiniai sprendimai paremti intuicija, paviršutiniškais įspūdžiais ir emocijomis“

    Jeigu galima sujungsiu – rinkėjų asmeninės galimybės dirbt, užsidirbti ir vartoti yra paremta tik jų intuicija, paviršutiniškais įspūdžiais ir emocijomis, todėl ir abejotinas eilinių rinkėjų gebėjimas ir noras suprasti, kad svarbiau už jų asmeninius poreikius ir galimybes, yra poreikis suvaldyti biudžeto deficitą.

    Paprasčiau – žmogui svarbiau ką pavalgyti ir kur miegoti. Todėl jo sprendimai paremti intuicija, paviršutiniškais įspūdžiais ir emocijomis, atitinkamai naivu tikėtis, kad žmogus supras, kad ne taip svarbu ką jis valgys ir kur miegos kaip svarbu ką valstybė valgys (kiek galės sau leisti) ir kaip išmiegos.

    Žinia: vienas iš dviejų arba atimama sprendimų teisė (rinkimų teisė) iš to kuriam rūpi tik tai ką jis valgys ir kur miegos arba vieną karta suvokiama kas balsuoja ar renka (pasirenka) įgaliotinius atstovauti jų interesus. Jeigu nieko nemaišau tūlas A.Užkalnis siūlė leisti balsuoti (pasirinkti) tik tuos kurie moka mokesčius, bent pradžiai. Toliau planuose kertelė pvz. 3000-4000 litų gaunamas atlyginimas arba atitinkama turtinė padėtis. Arba mes suprasime kam atstovauja politikai arba tiesiog įgaliotiniai, atitinkamai suprasim kokia turi būti valstybės politika. Dviprasmybės prasideda tada, kada įvairūs analitikai labai ramiai stebi priešrinkiminius pažadus nes žino, kad meluojama, o vėliau gąsdina populizmu ir politinių balų rinkimu kai pasirinktiems įgaliotiniams ateina laikas daryti sprendimus. Štai ir toks žaidimas. Pvz. konkretus pavyzdys, suraskit kur nors konservatorių priešrinkiminėje programoje darbo rinkos liberalizavimo bent gaires (čia kas dabar bandoma prastumti). Kodėl nerasim? Elementaru, kaip tada balsuos už juos tie kurie galvoja ką šiandien valgys ir kaip miegos?

    Atsakyti  |   Į viršų
  • 2012-05-17 | Abejoklis

    Fiskaline politika – skolinimasis ir mokesciai, monetarine – pinigu spausdinimas.

    Atsakyti  |   Į viršų
  • 2012-05-17 | Audrius Šulcas

    Kas tai yra fiskalinė politika? Atrišti litą nuo euro ir devalvuoti? Lengvas būdas susirinkti papildomus mokesčius.

    Atsakyti  |   Į viršų
  • 2012-05-17 | Abejoklis

    Panikos ilgai netrukdavo kai dar neegzistavo fiskalinė politika ar monetarinė politika. Fiskalinė ir monetarinė politika yra pasaulio beprotybės laikų išradimas, kai ekonomiką pradėjo savu supratimu gerinti Musolinis, Hitleris, Stalinas ir jų bendraminčiai socialistai Amerikoje.

    Atsakyti  |   Į viršų

Parašykite savo nuomonę

Prašome į šį lauką nieko nerašyti