Atsakymas piratams ir vagims: taikos nebus

Prieš savaitę atsisiunčiau iš Amerikos skaityklę Amazon Kindle (žr. atskirą įrašą), ir greta gyvo beigi informatyvaus šnekėjimo apie e-knygų privalumus ir trūkumus, pasigirdo sena dainelė iš piratų stovyklos: na, gal dabar Užkalnis pagaliau liausis vaidinęs šikantį katiną ir technologijų priešą-luditą ir išleis savo knygas elektroniniu formatu.

Kodėl “iš piratų stovyklos”? Jie savęs tokiais nevadina, bet šiuo metu entuziazmas dėl e-knygų ir nežabotas knygų (kaip ir kitos intelektinės produkcijos) vogimas persidengia jei ne 100%, tai labai smarkiai. Šis komentaras gerai atspindi dominuojančią nuotaiką: “Nesu niekada mokėjęs už jokius kilobaitus. Į žmones, mokančius TIKRAIS PINIGAIS už programinę įrangą, e-knygas ar muziką žiūriu kupinas keisto linksmumo. Nuėjęs į muzikos kompaktų ar DVD parduotuvę jaučiuosi lyg muziejuje.“

Perka durniai. Kam pirkti, jei galima nepirkti. Tai nėra universalu – tai labiau būdinga rytų Europai ir jos dabartiniam supratimui apie intelektinę nuosavybę, ir tai yra atsakymas į klausimą, kodėl nė viena leidykla Lietuvoje ir nė vienas perkamas autorius nesutinka publikuoti knygas elektroniniu formatu. Visi žino, kad parduos 5 ar 10 egzempliorių, o keli tūkstančiai bus išplatinti nelegaliai per Linkomaniją ir kitur, tik jiems tereikės atlaužti užrakintą versiją ir nereikės vargti skenuojant ir varant failus per optinį ženklų atpažinimą.

Perkančių beveik nėra. Pirksiančių jeigų būsiančių – irgi. Tie, kas aiškina, kad jie pirktų, jei tik būtų, kalba dažniausiai nesąmones. Pirktų vienas iš šimto. Kiti imtų vogtą, ir ne kainoje reikalas. Ir dėl trisdešimties litų, ir dėl trijų litų, ir dėl 30 centų – vistiek mieliau imtų nemokamą ir nemokėtų, jei tik nemokamas variantas būtų. Čia ne Vakarai, kur milijonai žmonių (į kuriuos, beje, ir baksnojama kaip į pavyzdį – rinkos JAV ir Didžiojoje Britanijoje, kur el. versijų pardavimai pralenkė popieriaus pardavimus Amazon parduotuvėje) pasirenka geriau sumokėti dešimt baksų ar kvidų, nes laikas brangiau, ir patogiau, nei naršyti pusiau legaliuose failų sandėliuose.

Tokio “laikas brangiau” Lietuvoje beveik nėra, nebent aukštesniame segmente, apie kurį mes čia nekalbam. Jo per mažai. Daugumas vartotojų yra tokios mažos perkamosios galios ir tokio prasto santykio su pinigų leidimu, kad jie ne tik kad parsisiųstų – jei galėtų, keliais apeitų apie prekybos centrą, jei už tai jiems pasiūlytų  nemokamą kibiną*.

Iš priešingos barikadų pusės girdisi daugybė paaiškinimų, kodėl jie teisūs. Girdi, Coelho pats numeta nemokamus PDFus į internetą (jei jis nori, tegu meta – tai jo teisė, gal dar ir jo leidėjų). Girdi, o kaip tada su paskaitinėjimais knygyne – tai jau kviesti policiją? Tai nesąžiningas sofizmas, būdingas socialistinių pažiūrų žiurkiukams.

Žiūrėkite, yra trys būdai gauti kažką – (1) nusipirkti už pinigus arba mainais į kitas prekes ir paslaugas, (2) gauti dovanų arba savininkui sutikus pasiskolinti arba (3) pasivogti.

Vartymas knygynuose yra savininkų leistas ir visuotinai priimtas. Kaip ir spausdintų knygų skolinimas. Tuo tarpu elektroninės versijos, vogtos arba skirtos vienam naudotojui, platinimas yra vagystė, kad ir kokiais gudriais žodžiais ją bedangstytumėte – girdi, sąlygos pasikeitė, realijos pasikeitė, XXI amžius, ir panašiai.

Žinote, iš kur žinau? Iš ten, kad aš esu to intelektualinio produkto, kurį aš pagaminu, savininkas, ir aš sprendžiu, kartu su mano pasirinktais partneriais (šiuo atveju – leidėjais), koks platinimo būdas yra man priimtinas, ir kol aš sakysiu, kad aš jums neleidau, tol ir bus jums neleista.

Aš negaliu sustabdyti jūsų vagystės, bet aš jos nenustosiu vadinti vagyste, kad ir kiek apsmukusių hipsteriūkščių su šniūrelių ir karoliukų apyrankėmis ir faking dredlokais taukinuose plaukuose ir socialistine “Occupy Wall Street” retorika lūpose tuo užsiimtų. Nuo nusikaltimo naudojimo dažnio nusikalstama veika nepasidaro priimtina. Ir pradėsiu leisti elektroninį variantą savo knygų tada, kai aš sugalvosiu, kad atėjo laikas, o ne tada, kai vagiantis freeloaderis** sugalvos kad jam reikia, nes jis, matote, jau nuo popierinės knygos atpratęs.

Kartoju, aš jūsų nuo jūsų smirdančio darbo nesustabdysiu, bet į draugus man prašau nesiveržti, ir nereikia vartyti akių ir apsimesti šlangu, man siūlant parodyti mano paties knygos piratinę kopiją. Jau sakiau: čia kaip apvogus kieno nors butą, pasiūlyti jam pasižiūrėti nuotraukas, kaip jam prišiko ant kilimo.

Ačiū, nenoriu. Taikos nebus. Jūs esat vagys, ir jeigu su tuo sugyvenat ir jums tai gerai, būkit vagys ir toliau, bet aš nesiruošių jūsų mėgti. Viskas, pasisakiau. Viso gero, iki kitos savaitės.

Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje “Protokolai“

— — —

* Jei abejojate, pažiūrėkite, kiek žmonių klikina, šierina ir laikina Feisbuke prie kiekvieno debiliško konkurso, kur galima laimėti beleką, net ir vaikiško dydžio picą antradienį iki 11:00 val. ryto – svarbiausia, kad nemokamai. Jiems iššvaistyto laiko samprata neegzistuoja.

** Svetimo turto priglaudėjas nemokamo priglaudimo būdu.