Aš ir kitas aš

Dešimt litų! – – – Vienas
Dešimt litų! – – - Du
Dešimt litų! – – - Trys
PARDUOTA!

Negali būti, kad aš tai padariau! Juk planavau neperžengti 7 litų ribos…

Suplanavau įsigyti akciją. Įvertinau įmonę, bendrą rinkos situaciją, savo norus ir numačiau kainą, kuri būtų tinkama akcijai pirkti. Tačiau rinka pradėjo kilti, o mano siūloma kaina – nebetenkinti pardavėjo. Akcijos įsigyti iš karto man nepavyko. Pradėjau kelti kainą ir, kuo toliau, tuo aukščiau kėliau savo kartelę. Galiausiai akcija puikavosi mano portfelyje. Bet kitos dienos rytą suvokiau – už akciją sumokėjau per daug. Pasidarė apmaudu. Juolab, kad akcija ėmė koreguotis žemyn.

Ko gero ne vienas investuotojas patyrė tokį jausmą. Dėl ko taip nutinka?

Susidvejinusi asmenybė

Emociškai sujaudinti žmonės priima sprendimus, kurie ramybės būsenoje jiems nebūdingi. Tarkim ilgai kentę vaikų šėlsmą, tėvai pratrūksta ir pasielgia ar pasako tai, dėl ko vėliau gailisi. Tie patys dėsniai galioja ir investuojant, kai priimame sprendimą pirkti ar parduoti. Čia atsiranda viena iš kliūčių gerai investuoti – strategijas, planus kuriame būdami ramūs, o sprendimus dažniausiai priimame ir veiksmų imamės būdami sujaudinti. Tarsi atsiskleidžia dvi skirtingos mūsų asmenybės – viena planuoja, o kita investuoja. Ar galime šių dviejų vadinamų asmenybių reikalauti suderinto elgesio? Praktika rodo, kad žmonės, padarę staigius emocijų veikiamus sprendimus, vėliau galvoja klydę ir pasižada sau daugiau taip nedaryti. Tačiau, būdami panašioje situacijoje ir panašiai emocionaliai išgyvendami, elgiasi kaip anksčiau.

Kiekviena iš vadinamų asmenybių turi atskirą logiką ir savus argumentus, dėl kurių joms dažnai sunku derėti tarpusavyje. Susikalbėjimas tarp planuojančios ir investuojančios asmenybių įmanomas tiek pat, kiek tai įmanoma schizofrenijos atveju. Viena kitos argumentų jos tiesiog nesupranta. Gera žinia ta, kad mes atsimename abiejų asmenybių „elgesį“. Bet vis tiek liekame nepatenkinti savais sprendimais: kai emocijos atslūgsta, manome, kad padarėme klaidą, o jei emocijos užvaldo, teisinamės, kad būdami racionalūs galbūt ne apie viską teisingai galvojame…

Per pigiai parduodame

Investuotojo asmenybės susidvejinimas reiškia ir tai, kad esame tik iš dalies pajėgūs įvertinti savo, kaip investuotojo, pagrindinę savybę – rizikos toleravimo ribą. Tik klausimas, kaip tiksliai.

Planuodami įsivaizduojame, kad visai nesunkiai ištversime savo portfelio svyravimus. Taigi, nusiperkame akcijas, kurios atitinka mūsų įsivaizduojamai pakeliamą riziką. Bet vos tik pajaučiame realius rinkos svyravimus, iš karto pradedame elgtis kiek kitaip nei numatėme. Pamatę mažėjančias kainas, imame rizikuoti mažiau ir skubame parduoti akcijas. Pasirodo, racionaliojo „Aš“ bandymas įspėti apie emocionaliojo „Aš“ polinkį rizikuoti visiškai nevykęs ir, deja, mums kainuoja – staiga parduodame vertingo verslo pigias akcijas.

Per brangiai perkame

Sakoma, U každovo čeloveka jiest knopka (liet. kiekvienas žmogus turi mygtuką). Tačiau kad ir kokie mes skirtingi, turime ir bendrą mygtuką – kiekvienam nepatinka, kai atimamas mums priklausantis daiktas. Ir reaguojame panašiai – nuo tos akimirkos, kai nusprendžiame, kad daiktas priklauso mums, jo vertė mums staiga išauga. Todėl nenuostabu, kad bet koks bandymas atimti „nuosavybę“ kelia pasipiktinimą ir skatina ją ginti. Būtent tai ir vyksta investuojant – žūtbūt nenorime paleisti neva mums jau priklausančios akcijos.

Bėda ta, kad savininkiškumo jausmą patiriame gerokai per anksti. Nusprendę įsigyti akciją, pateikiame pavedimą į biržą. Dažnai šiuo momentu „įsijungia“ tikėjimas, kad siekiamas akcijų kiekis priklauso man, man, man… Todėl puikiai galima suprasti žmogaus nusivylimą ir nepasitenkinimą, kai jis pastebi, kad akcijos už pateiktą kainą nebepavyks nusipirkti, nes pastaroji pradėjo kilti. Tuo momentu dažnai nepatyręs investuotojas užmiršta savo planus ir bando įsigyti akciją bet kokia kaina. Jis tiesiog siekia pasiimti, kas neva jam priklauso, neatsižvelgdamas net į savo piniginės storį. Tik kai emocijos atslūgsta, pasirodo, kad buvo per aršiai kovota už „savo“ akcijas.

Ar skirtingi „Aš“ gali susikalbėti?

Prisimenu Christopher Nolan režisuotą filmą „Memento“. Jame pasakojama apie vyrą, netekusį trumpalaikės atminties. Jis negalėjo prisiminti nieko nauja – šimtus kartų sutikęs tą patį žmogų neprisimindavo nei kuo sutiktasis vardu, nei ką jis veikia. Viskas, kas vyko jo gyvenime, tapo nepertraukiama dabartimi. Norėdamas prisitaikyti ir atsakyti į sau kylančius klausimus, filmo herojus susikūrė užrašų sistemą. Ji jam leido priimti sprendimus, remiantis  vakar dienos ar prieš valandą vykusiais įvykiais.

Galime vesti paralelę tarp savęs – investuotojo – ir „Memento“ herojaus. Nesigilindamas į atminties sutrikimus galiu drąsiai teigti, kad investuodami turime ieškoti būdų, kaip sujaudintoje būsenoje priimti anksčiau suplanuotus sprendimus. Planuodami investavimo žingsnius pagalvokime, kaip jausimės ir ką galvosime būdami emocionaliai sujaudinti; pateikę pavedimą, pabandykime kontroliuoti save ir per dažnai netikrinti ar pavedimas įvykdytas; savo planus ir argumentus raštu pasižymėkime – susikurkime savąją užrašų sistemą ir ja pasinaudokime pirkdami akcijas; prieš priimdami sprendimą nepamirškime daryti pertraukas ir užsiimti visai kita veikla.

* Atmintis – tai žmogaus informacijos apdorojimo sistema. Tai bet koks ženklas, kad tai, kas buvo išmokta, išliko. Visi mūsų prisiminimai, patyrimai saugomi ilgalaikėje atmintyje, tačiau pirmiausiai juslės, išorinių įvykių veikiamos, informaciją perduoda trumpalaikei atminčiai (dar vadinama veikiančioji atmintis). Trumpalaikės atminties praradimas reiškia, kad žmogus negali įsiminti nieko nauja. Dabartis tokiam žmogui trunka amžinai.