Donata Banaitytė

Gyvendami „Coffee-inn‘ų“, Facebook‘o ir išmaniųjų prietaisų pasaulyje vis dar stebimės tais, kurie meta kokio nors rinkodaros direktoriaus pareigas ir išvažiuoja į Kiprą dirbti kaitavimo treneriais ar palieka visų garbinamą sostinę ir gyvena Dargužiuose spausdami sūrius. Tokie žmonės žavesį kelia ne mažiau nei Ilja Laurs ar Lady Gaga, tiesiog dėl to, kad išdrįsti gyventi taip, kaip iš tiesų norisi, žmogui vis dar reikia išdrįsti. Ir nežinia, kas baisiau – taip niekad ir nepabandyti, ar pražūti vedamam nežabotos drąsos.

Skaityti viską

Arba įvykiai, nulemiantys mūsų gyvenimus

Kas gi nesvajojo vaikystėje tapti policininku, kosmonautu, princese, gydytoja, kirpėja ir taip toliau. Įdomu, koks procentas vaikystės svajonių atlaiko suaugusio realybę ir iš tiesų virsta darbu, į kurį einama su džiaugsmu. Spėčiau, nedidelis – juk ir svajonės metams bėgant keičiasi ir policininkas tampa IT specialistu. Tačiau tie išlikę egzemplioriai – žmonės, kurie sako nuo vaikystės žinoję, kuo bus užaugę – mane žavi nepriklausomai nuo savo profesijos. Vienas iš jų, neabejotinai, yra Johnas Irvingas.

Skaityti viską

Nesibaigiančios  vidinės žmogaus kelionės

Apie Virginią Woolf pirmą kartą išgirdau tik pažiūrėjusi filmą „Valandos”, kuriame aktorė Nicole Kidman vaidina (beje, už šį vaidmenį jį buvo apdovanota Oskaru) vieną iš trijų pagrindinių herojų – pačią rašytoją. Nervingą, iš pirmo žvilgsnio šizofrenišką, paslaptingą asmenybę, vieną iš tų, apie kurias dalis (šiuo atveju – intelektualūs knygų kritikai) sako, jog tai itin meniškos kalbos ir duogiasluoksnės dramos kūrėja, kiti (tokie, kaip aš) – jog tai gana sudėtingai skaitomos, todėl nuobodžios, lendančios į giliausius sielos kampelius, kurių dugno taip ir nepasiekia, istorijos rašytoja.

Skaityti viską

Grigorijus Jefimovičius Rasputinas – ką jūs galėtumėte apie jį papasakoti, jei teturėtumėte vieną sakinį? Šventasis, nusidėjėlis, velnias, o gal Dievas, mužikas ar neoficialus carinės Rusijos valdovas? Tiek filmų prikurta ir knygų prirašyta, o aiškumo iki šiol nėra. Tiesa, galiu „paguosti”, jog ir ši knyga vienu sakiniu neatsakys į visus klausimus, o veikiau tik užduos jų dar daugiau, nes tai, kas vyko XX amžiaus pradžioje Rusijoje, buvo tikras tikėjimo, visuomenės ir valstybinės santvarkos chaosas ir teisingiausio kelio paieška.

Skaityti viską

„Atėjus žiemai ir artėjant šventoms Kalėdoms ji vis dažniau susimąstydavo apie raštus ir įrašus – apie kreidos maro kryžius ant durų, kurie dabar bluko po snaigėm, apie notarų laiškus, išskrebentus tvirta bejausme ranka, apie virpančius iškvėpintus meilės raštelius, apie granite ir marmure iškaltus vardus ir skaitmenis; apie tai, kad galiausiai viskas telpa tarp dviejų skaičių; kad visos vaikystės Kalėdos ir Velykos, ir kelionės, ir ašaros, ir bučiniai, ir nuodėmės, mirtys ir gimdymai, karai ir vestuvės galiausiai tėra tik trumpas brūkšnelis tarp dviejų datų <...>.“

Skaityti viską