Notre Dame: žiurkės XIV amžiaus Paryžiuje

Apie “Notre Dame” žaidimą buvau girdėjęs jau gerokai seniau, tačiau vis neprisiruošdavau jo išbandyti, nors žaidimo tema skamba intriguojančiai:

XIV amžiaus pabaiga, Paryžius, Notrdamo katedros šešėlyje įtakingos prancūzų miestelėnų šeimos didina įtaką, kaupia pinigus, užsiima intrigomis ir kovoja dėl prestižo. Ir visa tai tvyrant nuolatiniam nerimui dėl artėjančio maro, kurį į Paryžiaus kvartalus tai gūdžiais viduramžiais atnešdavo žiurkės.

Tačiau kaip ir daugelyje europietiškų žaidimų tema čia prisiūta baltais siūlais – lygiai taip pat galėjo būti skirtingos įmonės artėjant nerimui dėl mokesčių patikrinimų, ar skirtingos astronautų komandos kosmoso kolonijoje artėjant nerimui dėl marsiečių atakos. Na, bet Paryžius ir žiurkės – tebūnie Paryžius ir žiurkės, juolab, kad žiurkių keliama grėsmė įdiegta pakankamai logiškai ir sutirština tą temos skirtumą.

“Notre Dame” dėžėje rasite Paryžiaus kvartalų lenteles, kurias visas sujungia centre esanti Notrdamo katedros lentelė – trikampė, keturkampė ar penkiakampė, priklausomai nuo žaidėjų kiekio. Taip pat daug žymeklių, medinių prestižo kubelių, kartoninių monetų ir kortų. Nieko ypatingo ir patraukiančio akį, o žaidimo lentos man pasirodė per mažos ir per plonos. Tad “Notre Dame” komponentai auksu nežiba.

Tačiau giriamas “Notre Dame” ne už komponentų grožį, o už žaidimo mechaniką, tiksliau už jos suteikiamas įspūdingas taktines ir peržaidimo galimybes.

Pažvelgus atidžiau “Notre Dame” yra klasikinis strateginis ribotų resursų žaidimas, kur žaidėjai manipuliuoja dviem pagrindiniais resursais – įtaka ir pinigais, kad gautų pergalės taškus, apsauga nuo artėjančio maro, dar daugiau įtakos, dar daugiau pinigų ar prestižo taškų, kurie ir lems nugalėtoją.

Resursų vadyba čia labai suspausta – nuolat norisi visko, nuolat visko trūksta ir tenka atlikti sunkius sprendimus: statyti ligoninę, kad būtų galima apsiginti nuo maro, ar banką, kuris generuotų pinigus, už kuriuos būtų galima papirkti nakties sargybinius, jog šie apžiūrėtų visus tuščius tavo kvartalo  rajonus ir už tai išaugtų tavo kaip kvartalo valdytojo prestižas.

Keblumų prideda dar ir tai, kad ne visus vadybinius sprendimus gali priimti pats. Juos diktuoja traukiamos kortelės – per raundą traukiamos trys kortelės ir galimi tik du sprendimai, tačiau dar viena bloga žinia: pasilikti gali tik vieną kortelę, o kitas dvi teks susikeisti su kaimynais, tad gali tikėtis, jog iš jų gausis pačias nenaudingiausias ir prasčiausias korteles. Nors euro stiliau žaidimai vengia atsitiktinumo efekto, tačiau šioje vietoje jis atrodo labai tinkamas.

Būtent glaudžiai supintas resursų valdymas ir suteikia “Notre Dame” didelį lankstumą – įtaka gali virsti pinigais, pinigai kurio nors veikėjo papirkimu, kad gautum vaistų nuo artėjančio maro, kurie leis išsaugoti savo kvartalo prestižą. Ir tai tik vienas pavyzdys, nes dviejų resursų kombinacijos beveik neišsenkamos, kiekvienas veiksmas turi savo atoveiksmį. Žaidimas subalansuotas, tad nėra vienos aiškios pergalės strategijos, atvirkščiai – tiek galimų kelių į pergalę dar nesu matęs nei viename panašaus tipo žaidime.

Dar vienas žaidimo privalumas – jis labai  greitas, žaidėjai kiekviename ėjime turi padaryti po kelis sprendimus ir nors jie daro įtaką bendrai strategijai, tačiau juos priimti galima labai greitai, dažnai tai būna sprendimas A arba sprendimas B. Greitas sprendmas – trumpalaikis efektas, tačiau visuomet reikia stengtis sprendimus derinti prie pasirinktos bendros žaidimo strategijos. Kurią gali tekti labai greitai keisti, jei paaiškėja, jog tavo strategijai reikalingi sprendimų kortų gviešiasi ir panašią strategiją pasirinkęs priešininkas.

“Notre Dame” nėra labai blogų sprendimų, yra tik ne tokie geri, kurie pristabdo tavo kvartalo vystymąsi arba priverčia po kelių ėjimų tave atsidurti nepavydėtinoje padėtyje, kai tu neturi pakankamai įtakos ar aukso padaryti visus tuos norimus reikalus, kuriuos tavo akyse daro turtingesni ar įtakingesni priešininkai.

Nesu dar tiek kartų sužaidęs „Notre Dame“, kad galėčiau patvirtinti ar paneigti, jog žaidimo grožis atsiskleidžia po penkto ar šešto karto, kai prie stalo varžytis susėda jau patyrę Paryžiaus kvartalų valdytojai, tačiau „Notre Dame“ pasirodė pakankamai patrauklus, kad pabandyčiau pasiekti tą lygį.