„Luna“ – kietas riešutėlis

Kam labiausiai turėtų patikti stalo žaidimas, kuriame vyriausioji mėnulio šventyklos žynė keliauja po vienišas salas, o paslaptingų vienuolių ordinų magistrai neriasi iš kailio didindami savo įtaką ir siekdami pelnyti išmintingos šventikės palankumą? Pažiūrėjus į žaidimo pakuotės ir komponentų iliustracijas gali pasirodyti, kad pernai rudenį Esseno parodoje debiutavęs Stefano Feldo  “Luna” turėtų būti paprastas žaidimas, skirtas šeimoms dar tik atrandančioms stalo žaidimų pasaulį.

Iš tiesų “Luna” tokiems žaidėjams gali pasirodyti kiek per kietas riešutėlis, net ir didesnę patirtį turintiems žaidėjams dažnai tenka sužaisti vieną ar kelias partijas, kad perprasti žaidimo niuansus. Tiesa, taip atsitinka ne dėl painių taisyklių ar dėl sudėtingos mechanikos, tiesiog žaidimas siūlo labai plačias galimybes rinktis kelią vedantį link pergalės. Taigi, reikia tiesiog apsiprasti su pasirinkimo gausa.

Žaidėjams “Lunoje” reikia taip paskirstyti savo ordino narius salose, kad šie pelnytų kuo daugiau palankumo taškų. Reikia stengtis sekti paskui didžiąją mėnulio žynę, bet tuo pačiu neapleisti šventyklos didžiojoje saloje, nepamiršti priimti naujų narių į savo ordiną ir daugybės kitų dalykų. Kiekvieno žaidimo raundo pradžioje žaidėjai paeiliui atlieka po vieną veiksmą, kol visi įvykdo tai, ką suplanavę. Rinktis galima daugiau nei iš dešimties veiksmų, o kiekvienas jų veda link užsibrėžto tikslo. Kaip didžiausią žaidimo privalumą galima būtų paminėti, kad nepaisant galimų veiksmų pasirinkimo, viskas vyksta sklandžiai ir logiškai. Be to žaidėjams netenka ilgai laukti savo ėjimo.

Nors “Luna” gana inovatyvus ir “šviežias” stalo žaidimas, kartais galima pajusti kažkiek panašumo su jau legendiniu tapusiu stalo žaidimu “Caylus“. Nenuostabu, juk abiejų žaidimų strategija pagrįsta optimaliu resursų (darbuotojų) paskirstymu. Naudojama taip vadinama “worker placement” mechanika. Beje “Lunoje” reikia ne tik skirstyti resursus, bet ir rinktis kurias teritorijas labiausiai verta kontroliuoti. Pats žaidimas gana sausas, jame nepalikta vietos atsitiktinumui, viską lemia žaidėjų sugebėjimas planuoti ir numatyti savo veiksmus į priekį. Magine fantastika persmelktos nuotaikos žaidimas visgi nesukuria, nepaisant gražių iliustracijų ir originalių žaidimo komponentų “Luna” turėtų patikti labiau patyrusiems žaidėjams ieškantiems vidutinio sudėtingumo, gerai subalansuoto ir sklandžiai veikiančio “euro” žaidimo.

“Luna (In the Domain of the Moon Priestess)”
Leidėjas: „Z-Man Games“
Išleista: 2010 m.
Žaidėjų skaičius: 1-4