“Ghost Stories”

Šioje apžvalgoje grįžtame prie bendradarbiavimo (cooperative) žaidimų, temos, kurią pradėjome “Pandemic” apžvalgoje. Žaidimų, kuriuose visi žaidėjai dirba išvien ir turi nugalėti žaidimo sistemą. Iš karto, reikėtų įspėti, jog “Ghost Stories” labiau tinkamas patyrusiam stalo žaidimų mėgėjui, nei visiškai žaliam pradedančiajam. Tad, jeigu jums jau nusibodo “Pandemic”, tačiau labai patiko bendradarbiavimo žaidimai ir ieškote kažko panašaus – “Ghost Stories” gali tapti puikiu pasirinkimu. Žaidimą sukūrė jaunas prancūzų autorius Antoine Bauza, kurio darbų sąraše puikuojasi tokie pavadinimai kaip “Bakong”, “Pocket Rockets”, “Mystery Express” ir naujutėlaitė šių metų Esseno parodos naujiena “7 Wonders”. O štai belgų kompanijai “Repos Production” tai buvo kiek neįprastas leidinys, nes iki tol jų produkcijos sąraše buvo įvairūs vakarėlių (party games) žaidimai.

Dar vienas įspėjimas – “Ghost Stories” tema nėra prieinama kiekvienam. Žaidime karaliauja egzotiškas ir tikrai šiurpą keliantis tradicinės japoniškos siaubo legendos (kaidan) žanras paįvarintas kung-fu filmų elementais. Geriausiai palyginimui čia tiktų senas filmas su Kurtu Russellu “Dideli nemalonumai mažojoje Kinijoje” (“Big Trouble in Little China” 1986m.). Mažutį kaimelį kažkur tarp Kinijos ir Japonijos nenumaldomai puola piktojo Wu Feng tarnai – visokie oni (demonai), yokai (piktosios dvasios) ir yurei (vaiduokliai). Žaidėjų tikslas – bendromis pastangomis atlaikyti blogio jėgų puolimą, apginti kaimelį ir sunaikinti Wu Feng inkarnaciją.

Prieš žaidimą iš devynių kvadratinių kortelių yra išdėliojama kvadratinė žaidimo lenta. Kiekvienoje partijoje ji būna vis kitokia, nes kortelės dėliojamos atsitiktiniu būdu. Tai ir yra kaimelio teritorija, kurią teks saugoti. Jos mažumas, iš tiesų, labai apgaulingas. Atrodo, žaidėjų personažai be vargo galės persikelti iš vieno lentos krašto į kitą (kiekvieną ėjimą savo personažą galima perkleti į greta esančią kaimo vietovės kortelę), tačiau užvirus žūtbūtinei kovai dažnai tam paprasčiausiai nelieka laiko.
Šalia kiekvieno lentos krašto yra padedamos pagalbinės žaidimo lentos. Kiekvienoje jų – trys portalai, pro kuriuos demonai ir kitokie ano pasaulio niekadėjai patenka į kaimelį. Tada žaidimui paruošiamos blogio jėgos. Iš pradžių išmaišoma dešimties Wu-Feng kortų malka  ir iš jos ištraukiama viena korta. Ši Wu-Feng inkarnacija  ir vadovaus blogio armijai. Pastarąją vaizduos 55 demonų kortų malka. Ji yra gerai išmaišoma ir atskaičiavus dešimt kortų nuo apačios į malką įdedama išrinktojo Wu-Feng korta. Galų gale, žaidėjams išdalinami visi reikalingi žymekliai (ypač svarbu paminėti gyvybės žymeklius) ir… žaidimas prasideda.

Čia kaip ir “Pandemic’e” ar bet kuriame kitame bendradarbiavimo žaidime yra labai svarbu veikti tiksliai, suderintai ir pragmatiškai nuo pat pirmųjų žaidimo ėjimų. Neišnaudotos galimybės pradžioje, žaidimo pabaigoje gali sąlygoti sudėtingą partijos pabaigą ir, greičiausiai, pralaimėjimą. Kiekvienas žaidėjas savo ėjimo pradžioje traukia demono, kuris patenka ant žaidimo lentos, kortą iš malkos. Kai kurie demonai savo ruožtu gali iškviesti papildomus demonus ar vaiduoklius, tad blogio jėgos kaimelį apsupa labai greitai. Taigi, sniego gniūžtės paleistos nuo kalno principas veikia ir čia. O tada jau tenka rinktis “kurį gaisrą reikia gesinti” pirmiau ir greičiau.

Šiame žaidime logistikos yra žymiai mažiau nei “Pandemic”. “Ghost Stories” – tai tarytum tikras kovinis trileris, kuriame įtampa užmezgama nuo pat pirmųjų akimirkų. Tiesa, čia jums ne “Ghostbusters”, vaiduoklių medžioklės technologijų čia nėra ir tenka pasitikėti tik savo kovinėmis ir dvasinėmis jėgomis. Ir, be abejo, kiekvienas jų turi ribotą gyvybės taškų skaičių. O praradus vieną iš bendražygių, likusiems gintis ir laimėti pasidaro itin sudėtinga. Tad, dažnokai tenka ir pasiaukoti. Žaidime “Ghost Stories” teisingas rolių pasidalinimas ir personažų ypatingų savybių išnaudojimas yra itin svarbus.

Didžiausias “Ghost Stories” ir “Pandemic” skirtumas – specialūs kauliukai. Jų pagalba galima atlikti kovinius veiksmus ir sužeisti ar nukauti pabaisas. Tik europietiško stiliaus žaidimų mėgėjai labai bambėti neturėtų: žaidimo kūrėjai pateikia užtektinai galimybių modifikuoti kauliukų metimo rezultatus, todėl tik nuo pačių partijos dalyvių sumanumo priklausys, ar labai svarbus bus sėkmės elementas jų žaidžiamos partijos metu.

Kaip įprasta didžiajai daliai prancūziškų ar belgiškų stalo žaidimų, “Ghost Stories” išleistas nepriekaištingai. Gražiai apipavidalintas, demonus vaizduojančios kortos atitinkamai iliustruotos ir padeda kurti įtemptą ir šiurpoką atmosferą. Komplekte rasite puikiai atlietų plastikinių figūrėlių, spalvingų ir atsparių kartoninių komponentų. Visumoj tai tikrai solidus produktas su didelėmis peržaidžiamumo galimybėmis. Intensyvus, įtraukiantis ir nedovanojantis klystantiems. Prireiks tikrai ne vienos ir netgi ne kelių partijų, kol galų gale pavyks pasiekti pergalę. O tada, trumpai pasimėgavę šlovės spinduliais, galėsite vėl kibti į naują “Ghost Stories” partiją. Mat ir čia kūrėjai pasistengė ir taisyklėse pateikė net kelis sudėtingumo lygius – nuo pačio lengviausio iki … pragariško!

„Ghost Stories“
Leidėjas: „Repos Production“
Išleista: 2008 m.
Žaidėjų skaičius: 1-4