“Power Grid”: geriausia dovana Sekmokui

Visuomet sakiau ir sakysiu,  kad ekonominiai stalo žaidimai (išskyrus „Monopolį“, kuris neturi su ekonomika nieko bendro) yra geriausias būdas šviesti vaikus ir supažindinti su ekonomikos ir verslo pagrindais. O kai kurie sudėtingesni žaidimai galėtų praversti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, ar net kai kuriems ministrams.

Tad ir šios dienos apžvalgoje neatsitiktinai  figūruoja mūsų energetikos ministro pavardė, kadangi „Power Grid“ žaidimo tema tikrai nežaidybinė – elektrinių statyba, išteklių panaudojimas, atsinaujinanti energetika, elektros gamyba ir jos pardavimas. Prieš 17 metų išleistas žaidimas apdovanotas galybe visokiausių prizų ir vis dar patenka į penkių pačių geriausių visų laikų stalo žaidimų topą.

Ilgą laiką sukau ratus aplink „Power Grid“, nes energetikos tema šiek tiek baugino. Tačiau išbandęs savo jėgas Vokietijos ir JAV elektrinių statymo versle galiu patikinti, kad nuogastavimai buvo be pagrindo ir pažaidęs „Power Grid“ jaučiuosi esąs pakankamai pajėgus pasiūlyti konsultanto paslaugas Visagino atominės elektrinės statytojams. Nes kai kurie jų konsultantai, atrodo, nesuvaldytų net ir „Monopolio“ strategijų.

Bet kalbėkim apie „Power Gridą“. Tai vienas gryniausių ekonominių žaidimų, kuriuos teko matyti ir jame puikiai ir neįkyriai atskleidžiami pagrindiniai ekonominiai mechanizmai.

Kiekvieno ėjimo metu žaidėjai investuoja lėšas į elektrines – pradedama nuo mažiausiai efektyvių ir po to senosios uždaromos, o jas pakeičia efektyvesnės ar švaresnės elektrinės. Žaidime yra keturi pagrindiniai ištekliai, kuriais maitinamos elektrinėmis – pigiosios anglys ir nafta, brangesnės atliekos ir pats brangiausias uranas atominėms elektrinėms. Atsinaujinančios energetikos lyderiai – vėjo ir saulės jėgainės išteklių nereikalauja, tačiau jas statyti yra nepigu.

Įsigiję elektrinę žaidėjai perka išteklius ir čia „Power Grid“ tiesiog nuostabiai atskleidžia pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą. Jeigu daugumos žaidėjų elektrinės naudoja anglį – anglies kainos nuosekliai kyla, jeigu nafta niekam nereikalinga – jos kaina kiekvienama ėjime mažėja. Kol nėra atominių elektrinių urano kaina krenta, bet iš karto šoka į viršų, jei atsiranda bent du žaidėjai, investuojantys į atominę energetiką.

Po investicijų į elektrines ir išteklius žaidėjai palinksta ties žemėlapiu (pagrindiniame žaidime naudojamas Vokietijos arba JAV žemėlapis. Galite rinktis, kuri valstybė arčiau širdies). Atėjo metas statyti elektros skirstymo tinklą (angliškai „grid“ – iš čia ir kilo žaidimo pavadinimas) ir prijungti prie jo įvairius šalies miestus. Tai irgi kainuoja pinigus. Elektrinės generuoja elektrą tik tam tikram kiekiui miestų, todėl reikia valdyti savo biudžetą taip, kad rastumėte geriausią balansą tarp elektrinių, išteklių ir skirstomųjų tinklų. Jeigu turėsite daug prijungtų miestų, bet mažai elektros – neuždirbsite. Jeigu turėsite daug elektros, bet mažai prijungtų miestų – elektra eis į orą ir neuždirbsite. Jeigu turėsite nepakankamai išteklių, gaminsite nepakankamai elektros – neuždirbsite.

Ir galiausiai laimingi ir jaukiai apšviesti Frankfurto ar Niujorko gyventojai jums susimoka už pateiktą energiją pagal skaitliuko (arba šiuo atveju – prijungtų miestų lentelės) parodymus. Žaidimas baigiasi, kai kuris nors žaidėjas prijungia 17 miestų, tačiau laimi tas žaidėjas, kuris tą akimirką gali aprūpinti elektra daugiausiai miestų.

Dar viena „Power Grid“ stiprioji vieta – žaidimo sistema taip kietai sukalta, jog žaidimo eigoje pati koreguoja ir balansuoja žaidimą: pigios ir nebereikalingos elektrinės pašalinamos, neįperkamos atidedamos vėlesniam etapui, konkurencija dėl prijungiamų miestų tai mažėja, tai didėja, priklausomai nuo žaidėjų atliekamų veiksmų.

„Power Grid“ nėra lengvas žaidimas, jis reikalauja ir laiko (mažiausiai poros valandų, o gal ir daugiau), ir pastangų bei susikaupimo, tačiau tai atperka pasitenkinimas, kai žaidimas logiškai apdovanoja tave dėl teisingų sprendimų ir baudžia dėl padarytų klaidų. Kaip ir anksčiau apžvelgtame „Notre Dame“ čia nėra vienos laiminčios strategijos, o reikia vadovautis dviejų lygių mąstymu – strateginiu, skirtu visam žaidimui, ir taktiniu – kaip ir ką daryti kiekvienoje ėjimo fazėje.

Kaip ir anksčiau apžvelgtame „Notre Dame“ čia nėra vienos laiminčios strategijos, o reikia vadovautis dviejų lygių mąstymu – strateginiu, skirtu visam žaidimui, ir taktiniu – kaip ir ką daryti kiekvienoje ėjimo fazėje, kadangi vienu metu tenka žongliruoti keliais kamuoliukais – dalyvauti elektrinių aukcionuose, priimti savalaikius sprendimus dėl jų atnaujinimo, uždarymo ar apskritai perėjimo prie kitos išteklių vartojimo rūšies, analizuoti išteklių rinką ir pereiti prie mažiau konkurencjų išteklių naudojimo, stebėti ir ieškoti naujų galimybių, kaip pigiausiai plėsti tinklą ir neapsirikti skirstant savo kiekvieno ėjimo biudžetą, kad turimi pinigai būtų panaudojami efektyviausiai ir ėjimo gale atneštų daugiausiai pajamų.

Energetikos ministerija tikrai turėtų užsakyti bent keliasdešimt žaidimo kopijų savo darbuotojams.

Žaidimas nėra verčiantis iš kojų savo grožiu, tačiau lenta pagaminta iš kokybiško kartono ir tikrai bus „ilgai grojanti“, kortelės ir mediniai miesčiukai – na, sakykim, taip – ne gražūs, bet pragmatiški ir visa reikalinga informacija kaip ant delno. Iš konteksto šiek tiek iškrenta popieriniai pinigai, kurie labai dažnai keičiasi šeimininkus ir turėtų gan greitai nusidėvėti, bet tai jau tik detalės.

„Power Grid“ – tai europietiškų žaidimų laivyno flagmanas. Čia sėkmės faktoriaus nėra, viską lemia įgūdžiai ir bent elementarios ekonominės žinios.

Žaisdamas su dukra pasinaudojau proga neįkyriai papasakoti jau apie paklausos ir pasiūlos tarpusavio santykius, Lietuvos energetikos problemas ir atsinaujinančią energetiką bei biudžeto optimizavimą. Parodykite man dar nors vieną vietą ir laiką, kur dešimtmetis vaikas ne tik susidomėjęs klausosi tokių temų, bet dar ir uždavinėja teisingus klausimus?

„Power Grid“ nesunkiai galite įsigyti ir Lietuvoje – beje, žaidimas lokalizuotas, tad dėžutėje rasite ir taisykles lietuvių kalba. Orientacinė kaina žaidimų parduotuvėje – apie 120 litų