“Pillars of the Earth”: bažnyčių statymas žaliems

Paprastai jei pagal tą pačią temą yra sukurta knyga, filmas ir žaidimas, pirma skaitai knygą, tada žiūri filmą ir po to jau užsiimi žaidimais. Na, dar gali būti pirmas filmas, antra knyga, bet jau rečiau.

O šis atvejis unikalus – su Keno Folletto istoriniais „Pillars of the Earth“ visų pirma susidūriau žaisdamas, po to pasižiūrėjau keturių dalių mini serialą (beje, visai neseniai rodytą ir per LRT) ir dar tik ruošiuosi atsiversti knygą originalo kalba ir sužinoti, kaip gi ten viskas buvo „iš tikrųjų“.

„Pillars of the Earth“ – dar vienas aukštai vertinamas ir puikiai atrodantis ekonominis bei statybinių resursų valdymo žaidimas, turintis didelį papildomą pliusą – labai stiprią romane ir televizijoje išgvildentą temą.

Anglija, XII amžiaus pradžia – prasideda didžiausios ir gražiausios Anglijos katedros statytbos Knightsbridge ir iš visų šalies kampelių suvažiuoja geriausi statybininkai, mūrininkai bei architektai, kurių laukia nelengva užduotis. Anglijos karalius gali bet kada pakelti statybų mokesčius, nuolatos trūksta statybinių resursų, arkivyskupas nėra įsitikinęs, ar tai tokia jau gera mintis ir kartais gali prireikti tiesiog dieviškojo įsikišimo, kad katedros darbai nesustotų.

Komponentų atžvilgiu žaidimas atrodo nuostabiai. Žaidimo lenta yra turbūt gražiausia, kokią man teko matyti, labai kokybiškos medinės figūrėlės ir žymekliai, dailios žaidimo kortelės ir iš šešių medinių dalių sudėta būsimoji katedra. Atgaiva akims ir tiek.

Pats žaidimas ištikimai laikosi „resursų vadybos“ schemos. Pirmojoje ėjimo fazėje išsiunti savo juodadarbius darbininkus rinkti resursų – į mišką medžių, į karjerą smėlio ar į skaldyklas akmenų – ir parsisamdai talentingesni specialistus. Po to suteiki nurodymus savo meistrams ir ėjimo pabaigoje jie juos vykdo. Nurodymai būna labai skirtingai – bandymo gauti arkivyskupo palaiminimą, prekybos resursų turguje (ketvirtąjį resursą – metalą – gali nusipirkti tik turguje), pateikti prašymą karaliui dėl atleidimo nuo mokesčių, pasamdyti papildomus juodadarbius arba derėtis su naujais į Knighstbridge‘ą atvykusiais specialistais – nuo vargonų gamintojų iki stiklapūčių.

Kadangi tokius nurodymus savo meistrams duoda ir kiti žaidėjai, tai visiems visko nepakaks – arkivyskupas priima tik vieną, papildomo juodadarbiai bei specialistais irgi pasisamdo tik vienam žaidėjui. Atsiranda ta resursų stygiaus įtampa, kurią taip vertina patyrę žaidėjai.

Ėjimo pabaigoje pastatoma viena katedros dalis ir labiausiai prie to prisidėjusiems žaidėjams paskirstomi pergalės taškai. Po šeštojo ėjimo katedra baigiama statyti ir džiaugiasi tas statytojas, kuris surinko daugiausiai pergalės taškų.

Tačiau „Pillars of the Earth“ šiek tiek skiriasi nuo tradicinių ekonominių – resursų vadybos žaidimų. Visų pirma, čia jaučiamas sėkmės efektas – Įvykių ir Privilegijų kortelių kombinacija kiekviename žaidime būna kitokia ir jų įtaka gali būti skirtingi – nuo labai geros iki tiesiog tragiškos. Apdairūs žaidėjai gali apsidrausti nuo Įvykių prašydami arkivyskupo palaiminimo, tačiau arkivyskupas laimina tik vieną, o visi kiti lieka pliki basi.

Bet sėkmė vis dėlto neužima tokios vietos, kad vien dėl jos stygiaus žaidėjas galėtų pralaimėti, o atvirkščiai – padidina peržaidimo galimybes, kadangi kiekviena partija tampa skirtinga.

Prie keturių resursų dar prisideda ir pinigai, kurie turi tendenciją baigtis, o mokesčiai išaugti pačiu netinkamiausiu metu. Pinigai gali dar viena pergalės strategija, kadangi kai kurie samdyti amatininkai žaidimo pabaigoje gali paversti sukauptus pinigus pergalės taškais.

Pagrindinė kritika, kurią būtų galima skirti „Pillars of the Earth“ – žaidimas tvirtai užsiima vidurinę poziciją tarp naujokų ir rimtųjų žaidėjų (casual/die hard). Patyrusiems žaidėjams jis gali pasirodyti pernelyg paprastas, kadangi savo sudėtingumu ir strateginiu lygmeniu jis neprilygsta tokiems grandams kaip „Agricola“ ir „Caylus“. Pradedančiuosius gali įbauginti pasirinkimų gausa.

„Pillars of the Earth“ gerai tinkamas žaisti ir dviese, ir keturiese, tempas greitas, o pats žaidimas trunka nuo valandos iki pusantros. Kaip ir minėjau – tema labai stipri ir darosi dar smagiau žaisti, jei yra matytas serialas, ar skaityta knyga.

Komercinė žaidimo sėkmė paskatino gamintojus išleisti ir papildymą, suteikiantį dar daugiau pasirinkimų ir galimybę žaisti 5-6 žaidėjams.

Žaidimą galima įsigyti ir Lietuvos parduotuvėje, orientacinė jo kaina – 130 litų.