“For Sale”: būsimiesiems brokeriams

Ne visi žmonės turi tiek laisvo laiko, kad galėtų praleisti dieną ar bent jau pusdienį parimę prie stalo žaidimo lentos, strateguodami, mąstydami ir stengdamiesi pergudrauti oponentą.

Normalus stalo žaidimas vidutiniškai trunka nuo pusantros iki dviejų valandų, ilgesni jau reikalauja rimtesnio požiūrio ir skirti patyrusiems žaidėjams, o štai įvadiniai žaidimai arba „filleriai“ tinka praktiškai bet kokiai auditorijai. Pats žaidimų grupės pavadinimas yra kilęs nuo angliško žodžio „fill“ – „užpildyti“ ir labai gerai atitinka žaidimo esmę – užpildyti nedidelį laisvo laiko tarpą, kuris gali likti nuo vakarienės iki vakarinio filmo ar likus pusei valandos iki kokios nors iškylos, kai visa šeimyna jau nebežino, kuo užsiimti.

„Filleriai“ būna labai lengvi ir pagal paprastumą prilygsta kortų žaidimams, tačiau drįstu teigti, jog yra įdomesni.

„For Sale“ – vienas mėgstamesnių mano fillerių, jį galima išmokti per dvi, paruošti per penkias, o sužaisti per penkiolika minučių. Ir jis yra ekonominis, nes žaidėjai tampa agentais, kurie perka ir parduoda nekilnojamąjį turtą – nuo šuns būdos iki dvarų privačioje saloje. Kaip ir reikia tikėtis – „For Sale“ nežiūri į save pernelyg rimtai.

Dėžutėje didelių stebuklų nerasime – 30 kortelių su šmaikščiais nekilnojamojo turto pavyzdžių paveiksliukais, kurių vertė nuo 1 iki 30, iki $15,000 siekiančius pardavimo čekius ir kartonines tūkstančio bei dviejų tūkstančių dolerių vertės monetas. Kaip ir sakiau – pasiruošimas žaidimui užtrunka lygiai tris minutes.

“For Sale” sudarytas iš dviejų dalių – pirmojoje žaidėjai supirkinėja nekilnojamąjį turtą, o antrojoje bando jį kuo brangiau parduoti.

Pirkimo fazėje atverčiama tiek nekilnojamojo turto (NT) kortelių, kiek yra žaidėjų, ir žaidėjai paeiliui siūlo pinigų sumas už didžiausios vertės kortelę. Pagal laikrodžio rodyklę žaidėjai gali arba padidinti siūlomą sumą, arba pasitraukti ir pasiimti mažiausią kortelę. Didžiausios vertės NT kortelę pasiima didžiausią sumą pasiūlęs žaidėjas, o pasitraukėliai susigrąžina pusę savo statytų sumų kitam raundui. Po to verčiamos naujos kortelės ir pirmoji dalis baigiasi atvertus ir išsidalijus visas žaidimo korteles.

Antroji dalis – pardavimo – panaši į pirmąją, tik ant stalo dedami įvairių verčių čekiai ir žaidėjai tiesiog pasiūlo pardavimui kažkurią iš savo NT vertės kortelių. Didžiausia NT kortelė parduodama už didžiausią sumą, antra pagal dydį – už mažesnę sumą ir taip toliau. Kai visos kortelės būna parduotos, žaidėjai suskaičiuoja uždirbtus melejonus ir laimi daugiausiai pinigų surinkęs brokeris.

Štai ir viskas – penkiolika minučių ir jau aiškus nugalėtojas, o pralaimėjusieji reikalauja revanšo.

Tačiau iš pirmo žvilgsnio paprastame žaidime yra nemažai taktinių elementų – kada pasilikti savo vertingiausias korteles, o kada mesti jas į žaidimą, kada taupyti pinigus, o kada įsisukti į aukcioną. Juk kartais atsivertus vienu metu (keturių žaidėjų žaidime) 23, 26, 27 ir 19 vertės kortelėms, labai neblogą NT kortelę galima pasiimti už dyką, o kartais kai ant stalo guli 5, 8, 11 ir 28 galima įsivelti į brangiai kainuosiančią kovą.

Kaip jau supratote, “For Sale” jums smegenų nesusuks, bet ir ypatingo sunkiai iškovotos strateginės pergalės jausmo neatneš. Ne tokia jo paskirtis, o užmušti pusvalandį tuščio laiko žaidimas padeda  tikrai neblogai.