“Endeavor”: kolonijinė ekonomika

Yra žaidimų, kuriuos tik pradarius jau niežti rankos ir nori kuo greičiau sėsti prie stalo ir išbandyti. Yra žaidimų, kuriuos pradarai, pasižiūri, pasiimi taisykles, pasikasai galvą ir atidedi į šoną, nes truputį lieki nesupratęs.

Mano patirtis su „Endeavor“ buvo būtent pagal antrąjį scenarijų – jį rekomendavo parduotuvėje, žaidimas aukštai vertinamas pasauliniuose stalo žaidimų reitinguose, patikimas gamintojas „Z-Man Games“ – ko daugiau reikia?

Atsidaręs iš karto nusivyliau – blanki lenta, vaizduojanti pasaulio žemėlapį, išvarpyta daug visokių takelių, sudarytų iš burbuliukų. Man tai priminė pačių kurtus vaikystės žaidimus, kur dažniausiai būdavo – metu kauliuką, einu toliau.

Pavarčius taisykles pasirodė, kad viskas labai simbolizuota (vien pagrindinių simbolių ne mažiau kaip šeši) ir matematizuota, tuo metu dar skaudėjo galvą, tad uždariau „Endeavor“ ir padėjau į spintą geresniems laikams.

Bet tikro žaidėjo namuose geresni laikai greitai ateina, o naujas ir dar nesužaistas žaidimas gulėdamas spintoje tiesiog šaukia sirenos balsu. Tad sutarus su keliais šeimos draugais išbandyti kažką naujo, ko dar niekas nebūtų žaidęs, atsirado puiki proga išbandyti pasaulio kolonizavimą pagal „Endeavor“. Ir iš karto pasigailėjau, kodėl aš jį taip ilgai laikiau spintoje. Nes „Endeavor“ puikus žaidimas mėgstantiems planuoti, mėgstantiems skaičiuoti ir kurti strategijas ir be abejo, mėgstantiems resursais paremtą ekonomiką, kai pastatytas turgus leidžia pirkti daugiau, didesni pirkimai reiškia didesnį susidomėjimą, didesnis susidomėjimas skatina kultūrą ir universitetų atsiradimą, įkurti universitetai skatina mokslo plėtrą ir taip toliau.

Komponentai

Bet pradėkime tradiciškai – nuo to, kas slypi dėžėje. Kaip ir sakiau – pripratusius prie ryškių spalvų „Endeavor“ žaidimo lenta nuvils – prislopintos žalios ir rudos spalvos, niekuo neišsiskiriantys žemynai, kuriuos atskirti gali tik pagal pavadinimą ir pagal kortelių simbolį. Tačiau tai ne brokas ir ne dizainerių aplaidumas – tokios lentos privalumas pasidaro labai aiškus vos pradėjus ruoštis pirmajam žaidimui.

Dėžeje taip pat yra:

• didelės, kietos ir labai patogios žaidėjų lentelės
• penkių spalvų žaidėjų žymekliai
• pastatų ir prekybos žymekliai
• aktyvų kortelės

Didžiausias komponentinis „Endeavoro“ minusas – dėžėje nėra įdėklo, o tai jau kvepia sovietmečio žaidimais, kai turėjai džiaugtis, kad apskritai yra dėžė, o ne celefoaninis maišelis. Žaidimui, kuriame yra virš 200 skirtingų žymeklių, kortelė, ženklų ir kitokių smulkių atributų, įdėklas yra tiesiog būtinas, nes dabar viskas tiesiog sumetama į dėžę ir kiekvieną kartą teks atsirinkti iš naujo, jei neįsigysite naujos plastikinių užsegamų maišelių kolekcijos.

Bet pakaks apie tai, pažiūrėkime, kas gi per dalykas yra pats žaidimas

Tema

„Endeavor“ – tai  XVIII amžiaus pasaulio kolonizavimo simuliacija, kai stiprindami savo kuriamos imperijos pramonę, prekybą, finansus, politiką ir kultūrą, o taip pat kolonizuodami tolimas šalis bei užpuldami kaimynų miestus, žaidėjai siekia sukurti šlovingiausią pasaulio imperiją.

Mechanika

Žaidimo pradžia yra pakankamai neįprasta, nes iš karto lentoje sudedami visi įmanomi žymekliai, dėl kurių varžysis žaidėjai ir užpildoma kiekviena laisva erdvė. Tada pasidaro aišku, kodėl dizaineriai taip išmintingai parinko lentos spalvas – žymeklių beveik šimtas, jie skirtingų ryškių spalvų ir puikiai matosi ramiame lentos fone. Todėl nereikia pulti kritikuoti, kai per medžius nematai miško.

Žaidimas trunka septynis raundus, kurių metu žaidėjai gali pastatyti po vieną pastatą, didinti savo imperijos populiaciją ir aktyvavę turimus pastatus atlikti veiksmus – išsiųsti laivus kolonizuoti naujų žemių, okupuoti miestus ar nusiurbti kolonizuojamo žemyno resursus.

Pirmi du ėjimai prabėga taip greitai ir veiksmų pasirinkimas toks ribotas, kad nejučia vėl imi galvoti, kokį čia vaikišką žaidimą man įkišo? Ir tada „Endeavor“ atsiskleidžia visa savo didybe – pasirinkimų diapazonas staiga išsiplečia iki horizonto, ima stigti resursų, konkurencija dėl žemynų pasidaro itin arši ir tu suvoki, jog kiekvienam tavo veiksmui daro įtaką ankstesni sprendimai ir jis taip pat darys įtaką tavo žaidimuose kituose raunduose.

Žaidimo viduryje kalbos ir juokeliai baigėsi, visi palinko prie savo lentelių įtemptai planuodami tolesnius veiksmus – ar geriau tapti Afrikos gubernatoriumi, ar koncentruotis į Pietų Ameriką, kad po to tyliai išvežti jos resursus? Pulti Europos miestus ir prijungti juos prie savo imperijos, o gal geriau naudotis lengva ir beveik nemokama vergų darbo jėga ir tikėtis, kad žaidimas pasibaigs pasaulyje dar nepanaikinus vergijos ir tu negausi didelių bausmių už dėdės Tomo eksploatavimą.

Ar geriau lyderiauti vienoje Finansų srityje, ar būtų vidutiniam keliose? Įkurti Kartografų gildiją, pagreitinsiančią laivų keliones, ar Teatrą, pritrauksiantį naujų žmonių į tavo imperiją? O gal pastatyti Universitetą ar įsteigti Parlamentą?

Bendras pastatų skaičius ribotas, kai kurių apskritai yra tik po vieną ir jei kažkas sugebėjo įsteigti Parlamentą, kitiems teks apsieiti be demokratijos, miestų skaičius ribotas, gubernatorių kėdžių skaičius ribotas, resursai riboti – žodžiu, viskuo nuolat trūksta ir „Endeavor“ tiesiog įgrežia tau geležinę taisyklę – žaisk maksimaliai efektyviai arba pralaimėk.

Pastebėjimai

Sėkmės faktoriaus čia beveik nėra, o labai daug lemia bendravimas su žaidėjais – ne pokalbiai, o bandymai nuspėti, ką darys oponentas, sugebėjimas atimti tą resursą, kuris jam reikalingiausias ir kai jau nieko kito nelieka – jo mėgstamiausio miesto okupavimas.

Nugalėtojo nuspėti neįmanoma iki paskutinės minutės ir įspūdingas kombinacinis žaidimas, drąsi ataka ar netikėtas spendimas paskutiniame ėjime gali viską apversti aukštyn kojomis. Nėra vieno kelio į pergalę ir nėra nei vienos „garantuotos“ pergalingos strategijos.

„Endeavor“ vienas iš tų žaidimų, kuriam pasibaigus žaidėjai dar gerą pusvalandį diskutuoja apie tai, kas būtų, jeigu būtų, dalijasi savo suvokimais apie taktikas bei strategijas bei galiausiai išsisėmę sako – „na, varom dar kartą“.

Jeigu neturite ekonominio išsilavinimo jūsų industriniai fabrikai gali gaminti ne tai, ko reikia ir ne tada, ką reikia – tad pirmaisiais kartais tam tikras susierzinimas yra beveik garantuotas, tačiau „Endeavoro“ mechanika tokia elegantiška, kad klaidos matosi kaip ant delno – „teisingai, turėjau pernelyg daug darbininkų ir per mažai pinigų, kad apmokėčiau jų triūsą“.

„Endeavor“ nėra sunkus žaidimas, tačiau nepaprastai įvairialypis ir nenusibos po kelių kartų. Kadangi angliško teksto beveik nėra jis gerai tinka ir vyresniems vaikams, ypač jei norite šalia pramogos pateikti dar ir subtilią gyvenimo pamoką – reikia planuoti ir nemanyti, kad pirmas į galvą atėjęs sprendimas bus geriausias.

„Endeavor“ nėra ilgas – keturi žaidėjai užtruks iki pusantros valandos ir turi puikią intensyvumo kreivę, kai viskas prasideda ramiai ir spurtuoja žaidimo viduryje.

Jeigu pažiūrėsime iš kritikos prizmės – prisikabinti galima prie įdėklo trūkumo ir prie to, kad tema vis dėl to šiek tiek pritempta ir uždėta ant loginio-matematinio pagrindo.

Tikrai puikus ir labai rekomenduojamas žaidimas mėgstantiems taktinius apmąstymus, dinamiškus pasikeitimus žaidimo metu ir resursais paremtus ekonominius procesus.

„Endeavor“ galima įsigyti ir Lietuvoje, orientacinė kaina – 150 litų.