“Ugnies veidas”

Oskaro Koršunovo Teatro spektaklis „Ugnies veidas“ pagal Mariaus von Mayenburg‘o pjesę pirmą kartą buvo parodytas dar gūdžiais 2000 – iais, kai, įtariu, jokia krizė nebuvo baisi, ypač įveikus pačią pasaulio pabaigą… Tiesa, šių metų vasario 9 d. Vilniuje „Menų spaustuvėje“ paskutinį kartą šį sezoną rodytas spektaklis taip pat alsavo kažin kokia pabaigos nuojauta… Tik ne viso pasaulio, o  žmonių susvetimėjimo veriama nuojauta.

„Ugnies veidas“  – kaip ir jo retenybe tampantis pavadinimas (turiu galvoje, kad dabar dažniausiai sutinkami spektaklių pavadinimai yra labai konkretūs objektai su vos ne vos priderintu eiliniu būdvardžiu) – dvelkia ne tik degėsiais, autentišku ar misticizmu benzinu, bet ir tolstojiška emblema – „Visos laimingos šeimos panašios, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip.“ Iš pažiūros, kaip visos šviesos daugiabučių languose, normali, etatinė šeima. Visaip pilna: tėvelis (Arvydas Dapšys), mamytė (Dalia Brenciūtė) ir du tokie šaunūs palikuonys: jaunesnysis sūnelis Kurtas (Gytis Ivanauskas), pereinamuoju paauglystės laikotarpiu nelinkęs prisitaikyti prie didelio berniuko statuso, ir žavi, gimdyti pasiruošusi vyresnėlė (Rasa Samuolytė), kuriai įsiteikti bando motociklas ir jo, kadangi ne giminė, todėl nuobodus, savininkas tradicinis vaikinukas Paulius (Dainius Gavenonis).

Žmonės, įpročių vergai, vardan savo nesutrukdytos ramybės, net jei ji – fiktyvi, verčiau apsimes nematą vienas kito, nors jų neskirtų jokios sienos. Apsistatę savo pačių įpročiais apkabinėtomis sienomis, kad tik nereiktų išsinerti iš savo saugaus kiauto, kad tik neiškliudytų ritmingai tyvuliuojančio rutinos ir tingulio liūno. Nepasivargins paklausti: „Kaip sekasi, ar viskas gerai?“, bet su kokia ekspresija ir užsidegimu iš paskutiniųjų stengsis išlaikyti status quo. Bet štai kiti gi – priešingai, pavargę nuo rutinos ir atbukę nuo žmogiško ryšio bado, degins save ir kitus įvairiomis perversijomis, kaitins, kaip paprastai sakoma, „aštriais pojūčiais“ tam, kad viskas priklausytų tik jiems ir nuo jų.

Režisierius O. Koršunovas turi, žinoma, savo braižą ir, prieš einant į jo spektaklius, šiaip ar taip žiūrovas turi būti pasiruošęs, kad bus išbandomos jo, sakykime švelniai tariant, pakantumo ribos, tai galioja ir šiam spektakliui. Nepaisant ilgo pastarojo rodymo, „Veidas“ dar turi tiek ugnies, tiek ryškius kontūrus, susidedančius iš sėkmingai nuštrichuotų charakterių. Kita vertus, ar tai paveiku, ar tikrai taip provokuoja – kažin. Nors charakterių štrichai – aiškūs, bet paveikesnis psichologizmas „neprasimuša“ ir veikėjų dramos neįsikūnija žiūrovuose ir apskritai gana paviršutiniškai „praplaukia“ virš jų, giliau emocijų nepakrapštę.

Spektaklis „Ugnies veidas“ – tai kritika tų, kurie išskyrus savo pasenusį laikraštį daugiau nieko nemato ir nenori matyti.  Kartu ir raginimas atsimerkti iki tol, kol nebus per vėlu ir jūsų neužlies benzinas, o virš jūsų galvos neatsidurs nei plaktukas, nei degtukas. Ar tai įtaigu, spręsti, aišku, kiekvienai šeimai atskirai.