“Širdis Vilniuje”

Vasario 10-11 dienomis Valstybiniame jaunimo teatre buvo pristatytas bendras režisierių Jono Vaitkaus ir Alberto Vidžiūno bendras darbas – spektaklis „Širdis Vilniuje“  pagal Arvydo  Juozaičio to paties pavadinimo pjesę.

Tai – dviejų dalių pastatymas apie kontroversiškai vertintinų istorinių asmenybių Juzefo Pilsudskio (vaidina Gediminas Storpirštis) ir Felikso Dzeržinskio (Aleksas Kazanavičius) susitikimą po mirties, per kurį galėtų tarpusavyje išsikalbėti bei aptarti imperialistinių planų nesėkmės priežastis… Kad ši didinga kompanija nesijaustų visiškoje užmarštyje, jiems patarnauja velniškas angelas (Patarnautojas – Simonas Storpirštis), vėliau dargi prisijungia kardinali autentiškos asmenybės priešingybė Balys Sruoga, kurio vaidmenį atliko Nerijus Gadliauskas, bei taip pat ypač sunkiai motyvuojamas  poeto Česlovo Milošo ir Lietuvos kunigaikščių palikuonio Jurgio Giedraičio figūrų pasirodymas (vaidina:  Vytautas Taukinaitis ir Saulius Sipaitis).

„Širdis Vilniuje“ toliau seka kito spektaklio „Barbora ir Žygimantas“ išryškinta nesantaikos interpretavimo tradicija, kadangi manyti, kad toks atliepimas į paskutinio meto paaštrėjusią dirbtinai kurstomą konfliktą ir jau kone dėsningai tame pačiame teatre, galėtų būti tik atsitiktinumas – manyti, tikriausiai, būtų pernelyg naivu. Kaip ten bebūtų – tai liūdina, nes istorijos perpasakojimas pats savaime nėra, bent mano nuomone, menas toli gražu. Apskritai tokios statiškos, be gilesnės potekstės ir minties, o tuo labiau emocijos, pjesės pasirinkimo klausimas – bene didžiausia mistika ir šio spektaklio intriga. Tušti, neišraiškingi pagrindinių veikėjų dialogai – tarsi kokia revoliucija, ryjanti savo vaikus, – sugriauna  praktiškai a priori tokį spektaklį, kuris jau iš principo yra paremtas, kaip ir pjesė, dialogo forma. Nuoširdžiai sunku suprasti, kodėl toks tekstas, neturintis, jokių nei dramai įvykti mirtinai būtinų elementų: vystymo dalių, kulminacijos, nei galų gale intrigos, o ką jau kalbėti apie išraiškingus charakterius ar tokią niekingą smulkmeną – pagrindinę mintį. Žinoma, tai, kad Vilnius ir Lietuva – visų mūsų, bet savaip, be abejonės yra pagarbos verta mintis, tačiau juk kažin ar tokio teiginio teisingumu apskritai kas nors abejoja.

Jau ir taip negyvą dramos kūną pakartotinai daug kartų nušauna režisierių užduota poetizuota spektaklio absoliučiai statiška stilistika… Kaip tarsi kaustantys kostiumai, įtemptos ir pertemptos aktorių balso stygos galutinai suparalyžuoja, ir neleidžia papirkti žiūrovų potencialiam vaidybos gyvumui. Ypač ironiškai pasirodė „šaudymas“ į žiūrovus – lyg noras atkeršyti už viską, ką pastarieji yra blogo padarę teatrui, o ir apskritai – kad jų nebūtų… Lyg gaivus oro gūsis pasirodo kitos asmenybės – menama Dzeržinskio žmona (Dovilė Šilkaitytė) su, tam tikra prasme, itin nedėkingu tekstu („Moteris be vyro – kaip be galvos.“) bei Pilsudskio motina (Janina Matekonytė), tačiau jų pasirodymas – pernelyg epizodiškas, kad įneštų psichologiškai pagrįstų motyvų į pagrindinių veikėjų portretus.

Pabaigai norėtųsi paminėti tikrai puikią scenografiją, taikliai perteikiančią nesvarumo, neaiškią, neapibrėžiamą savotiško erdvėlaikio atmosferą, papildytą itin subtiliais moterų kostiumais (dailininkė – Giedrė Brazytė), taip pat – muziką (kompozitorė – Jurgita Mieželytė). Kaip ten bebūtų,  aktoriai, būdami režisierių įkaitais, padarė viską, kas buvo įmanoma tokiomis aplinkybėmis. Džiugu, kad S. Storpirščio velniškas angelas įnešdavo bent taip trūkstamos dinamikos, o ir apskritai – tai greičiausiai bene labiausiai išbaigtas veikėjas, nors „Širdies Vilniuje“ tai neišgelbsti…