„Raštininkas Bartblis“

Drįsčiau teigti, kad tik drąsiausi aktoriai tiek kine, tiek teatre imasi režisieriaus darbo. „Raštininkas Bartlbis“ – jau bene trečias autonomiškai režisuotas Rolando Kazlo spektaklis. Prieš tai buvo spektaklis pagal Antono Čechovo apysaką „Palata nr. 6“ ir monospektaklis pagal Vlado Šimkaus eiles „Geležis ir sidabras“ (kurį, kadangi esu mačiusi, priešingai negu „Palatą“, galiu drąsiai ir itin entuziastingai rekomenduoti ir „Pinigų kartos“ skaitytojams. Tiesa, nepamirškite nosinaičių, bent jau vienkartinių.).

Valstybinio Jaunimo teatro spetaktaklis „Raštininkas Bartlbis“ – dviejų dalių drama pagal XIX amžiaus amerikiečio rašytojo Hermano Melville‘o (žymiausias jo kūrinys – „Mobis Dikas“) to paties pavadinimo novelę apie keistą, nes neveikiantį sraigtelį sistemoje, – raštininką Bartlbį (aktorius – Artūras Sužiedėlis), kuris, priimtas dirbti advokato (vaidina pats R. Kazlas) kontoroje raštininku, bevelytų nieko nedaryti: nedirbti, nekalbėti, nebendrauti ir apskritai netransliuoti jokios žmogiškosios emocijos, išskyrus apatiją ir nykaus žmogelio nykybę. Galbūt kaltas šios apžvalgos autorės cinizmas, tačiau, jos supratimu, spektaklyje Bartlbis įkūnijo ne vargšės, į nežinomą krantą išmestos ir todėl be vietos asmenybės egzistenciją, o veikiau, priešingai, labai dėsningai trukdantį ir neįtikėtinai nedraugiškos žmogystos tipažą. Dar daugiau – tai be galo egocentriška persona, verčianti pačiu subtiliausiu būdu, t.y. tylėjimu savo problemomis domėtis ir aiškintis jų priežastis visiškai svetimus žmones, ką būtų galima pavadinti, jei ne terorizmu, tai bent smulkiu reketu. Absoliuti Bartlbio priešingybė – Advokatas, puikiai suvokiantis, kad geriausia bendravimo su savo pavaldiniais: Žnypliumi (Lukas Petrauskas), Kalakutu (Arūnas Storpirštis) ir Imbieriniu meduoliu (Jonė Dambrauskaitė) forma yra pinigai, ką abi pusės (tiek pavaldiniai, tiek pinigų valdytojas) priima kaip natūralų ir nekvestionuotiną dalyką. Tačiau, nepaisant didesniąją dalį užimančio bendravimo per piniginius mainus, Advokatas nėra, kaip būtų galima tikėtis, nužmogėjęs, Įstatymo Raidės vergas, o kaip tik – nepaprastai šilta, įvairiapusė ir nuoširdi asmenybė.

Kaip moralinė opozija – epizodas su, greičiausiai, katalikų bažnyčios dvasininku (Rimgaudas Karvelis su parankiniais-įrankiais, atlienkančių skirtingas funkcijas viso spektaklio metu, Jurgiu Damaševičiumi ir Ignu Ciplijausku) ir šiltai ironišku raginimu: „Gėrybės bažnyčiai“, sugriovusiu ketvirtąją sieną.

Gaila, bet esmingiausias „Raštininko Bartlbio“ trūkumas, kad kaip Advokatas kovoja su apatija, taip ir iš paskutiniųjų bandoma įjungti dinamiką. Tačiau pirmu smuiku, deja, čia grojo statika, spektaklio ritmas buvo pasiklydęs tarp beintrigės pasakojimo linijos, kurią tik retsykiais praskaidrindavo viena kita, nors ir subtili, tačiau pernelyg smulki detalė: tai šūvis į dangų, o tada skrydis į puodą, tai didžiulis karsto formos tortas… „Raštininkui“ suskambėti trukdė ir kelių pagrindinių, dramai įvykti gyvybiškai būtinų elementų: tikro konflikto ir bent jau tikros kulminacijos nebuvimas, nes dviejų kartų ir kartu kenčiančių sielų apsikabinimas spektaklio pabaigoje nei įtikino, nei kaip nors kitaip paveikė.

Kaip ten bebūtų, spektaklis „Raštininkas Bartlbis“ liudija apie tai, kaip kone paskutinis Nesumeluotos Draugystės mohikanas ir bastionas, pamiršęs visą įmanomą savanaudiškumą, aukojasi ir stengiasi dėl kito, tokio, atrodytų, svetimo ir nepasiekiamo, todėl Bartlbio gyvenimo kovos pralaimėjimas iš tikrųjų tapo jo paties pralaimėjimu, kitaip tariant, dėl to, kad kiekvienas iš mūsų esame susaikstyti gal ir ne itin akivaizdžiais, bet neišvengiamais tarpusavio saitais, vieno žmogaus tragedija yra visos žmonijos tragedija: „O Bartlbi, o Žmonija“.

Puiki Scenografija ir dar puikesni Kostiumai (pabrėžtinai – didžiosiomis raidėmis) – Neringa Keršulytė. Spektaklyje taip pat vaidina: Andrius Bialobžeskis, Antanas Šurna, Nerijus Gadliauskas. Nuotraukos – iš Jaunimo teatro archyvo.