„Keturiais vėjais“

Tikriausiai kaip ir visada sunkiausia kalbėti apie save,  o ypač apie savo praeitį, tai itin būdinga tiek mūsų, lietuvių, literatūrai, teatrui, tiek apskritai – istorijai. 

Valstybinio jaunimo teatro spektaklis „Keturiais vėjais“, kurį režisavo Tomas Jašinskas, – vienos dalies retrospektyvus pasakojimas pagal K. Binkio ir keturvėjininkų kūrybą bei gyvenimą.

Kazys Binkis – vienas iš galbūt ryškesnę vietą turinčių poetų poetinėje ir poetiškoje lietuvių literatūros istorijai, o dargi buvo priskiriamas prie avangardo, kas savaime, sutikime, jau kitaip, maištavo prieš senuosius poezijos autoritarus, kartu su  J. Petrėnu, S. Šemeriu, J. Tysliava  įgyvendino naujus poezijos estetikos principus, kurie, deja, to meto Vakarų literatūros kontekste Lietuvoje buvo vis dar šviežiena.

„Keturiaisiais vėjais“ tvirtu žingsniu pereinama ant smėlio pagal pagrindinės pasakojimo (pasakotojo vaidmenį atlieka aktorius Simonas Storpirštis), kaip pagrindinės viso pastatymo, ašies – Binkio (aktorius Nerijus Gadliauskas) biografinį gyvenimą, įpinant ir poezijos bei tam tikrus stilizacijos fragmentus, kurie labai tiksliai ir aiškiai pagyvina, ypač epizodai su daugiaveikėju Sauliumi Sipaičiu, tačiau kartu pernelyg nuo pažodinės interpretacijos nenutolsta. Visas pastatymas turi gan aiškią ir nuoseklią siužetinę liniją, sekančią, kaip ir minėta, autentiškais biografijos faktais, kas galbūt trukdo šiek tiek atsiriboti nuo istorinės asmenybės ir tos asmenybės draugų realumo (vaidina: Aleksas Kazanavičius, Ignas Ciplijauskas, Lukas Petrauskas), esančių kiek periferijoje, jau nekalbant apie konkretaus charakterio neįgavusių visas Binkio moteris suvaidinusios Dalios Morozovaitės personažes periferiškumą ir fragmentiškumą, galėjusį įvairiapusiškiau papildyti psichologinį paties Binkio paveikslą.

Spektaklis ganėtinai dinamiškas, koncentruotas, vaidybos prasme – išpildytas, tačiau nors ir režisūriškai sustyguotas ir su visomis struktūrinėmis dalimis, kurių nebuvimas pamažu tampa ne pačia geriausia tendencija teatrinėje erdvėje, bent jau man asmeniškai tai pritrūko individualesnės interpretacjos ir aštresnio požiūrio kampo, galinčio stipriau užvanoti per visą emocijų skalę ar bent per didesnę jos dalį.