“Katė ant įkaitusio skardinio stogo”

Dar praeitų metų lapkritį Valstybiniame jaunimo teatre buvo pristatytas dviejų dalių spektaklis pagal Tennessee‘o Williams‘o pjesę „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“, režisuota Agniaus Jankevičiaus. Tai jau antras (apie kurį rašome) šio sezono premjerinis spektaklis, kurio vienas iš pagrindinių motyvų – gobši šeima, tiksliau, prievarta sujungtas, kraujo ryšiais paremtas sindikatas, belaukiantis, kada gi šeimos galva amžiams apleis savo turtus.

Tik kažin kodėl atrodo, kad tai – ne vartotojiškos visuomenės išdava ir „parankus momentas“ kalbėti apie svetimus turtus, o greičiau paties teatro susivartojimo aktualizavimas, bet apie tai vėliau.

Ši T. Williams‘o pjesė – Lietuvos teatro scenoje pastatyta nebe pirmą kartą. Jos režisierius A. Jankevičius (vienas iš jo režisuotų darbų „Šmėklos“ Jaunimo teatre iki šiol sutraukia sausakimšą salę žiūrovų, o šiuo metu režisierius Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, kaip praneša pastarojo teatro meno vadovas Audronis Liuga, pagal Marius‘o von Mayenburgo ruošia naują premjerą „Akmuo“) kartu su tokiais aktoriais kaip Dalia Brenciūte (Motušė – čia ir toliau pateikiami veikėjų vardai, paremti asociacijų principu), Vytautu Kaniušoniu (Tėtušis), Aleksu Kazanavičiumi (Brolis), Sauliumi Sipaičiu (Mūsų laikų Kunigas), Ignu Ciplijausku („Barboros ir Žygimanto“ kamuolio gyventojas – Gydytojas), Rasa Marazaite (Supermama ir Superkovotoja), na, ir, žinoma, pagrindinių vaidmenų atlikėjai – Sergejumi Ivanovu (Brikas) ir Neringa Varnelyte (Margaret) paruošė šiuolaikinę kreivų veidrodžių, atsispindinčių kreivuose drabužiuose, interpretaciją apie egzistencijos absurdiškumą. Apie tai, kaip visgi didžiausia kokia tik gali ištikti žmogų tragedija: kai jo norai ir troškimai negali būti realizuoti ir, netgi priešingai, esi, norėdamas išlikti, priverstas elgtis atvirkščiai, kad tik gyventum, iš tikrųjų negyvendamas, tampa ne nemalonia išimtimi, o – taisykle.

Kiekvienas veikėjas – lyg atskira orbita, kurioje veikia savo egocentrizmo ir noro kuo skaudžiau perkąsti, jei ne gerklę, tai bent orumą, dėsniai. Epicentre – iš tiesų Margaret tragedija – ji yra visų užgauliojama, žeminama, kiekvienas šeimos, atsiprašau, sindikato narys, sukdamas aplinkui, tik ir taikosi įgelti taip, tarsi ji „būtų pati dėl VISKO kalta“ ir atsakinga už šeimynėlės „gražiausių norų“ išpildymą bet kokia kaina. Nes ji – katė ant įkaitusio skardinio stogo, priversta kęsti ir išsilaikyti.

Brikas – vienišas jūreivis, kuriam tam tikra alkoholio smegenyse sukelta fazė – ir kelionės tikslas, ir naujos kelionės pradžia. Kai žmogus pasišlykšti tiek kitais, tiek savimi, jis praranda bet kokį poreikį būti solidarus, jausti ir užjausti kitą, ar galų gale – liautis gailėjus savęs, nes savigaila – tebūna paskutinis svertas, galintis už ausų ištempti bent jau į alkoholio parduotuvę…

Po kelių pastarųjų matytų ne itin džiugiai, turiu galvoje, ne itin prasmingai nuteikusių spektaklių, „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ suteikė progą, jei ne pačiai giliausiai kontempliacijai, tai bent progą pasiklausyti nuostabiai skausmingų minčių apie draugystę, apie solidarumą, apie kančią ir kitas, pastaruoju metu ne veltui taip sunkiai perkandamas ir įkandamas temas teatre. Dievaži, dabar,  jei „stipriausias“, scenoje išsakytas žodis būna šūdas, – negali nejausti simpatijos tokiam spektakliui.

Tiesa, turiu paminėti, kad pernelyg nepasivarginta paieškoti efektyvesnių sprendimų, dažnai aktoriai buvo, rodos, verčiami greitakalbe išdeklamuoti tokį nuostabią dramą, o kai pavargstama, kai nebėra kaip kitaip kompensuoti sprendimų ir idėjų trūkumo – rėkte išrėkti tai, kas turėtų priversti žiūrovą gailėtis savo primityvizmo, konkuravimo, apgailėtino noro idiotizmą vadinti išmintimi, kitaip tariant, gėdytis savo plebėjiškos kastos, o ne išmaniai vaiduokliuotis su savo bukaprotiškumu kiekvienai progai pasitaikius. Brikas turėtų priversti visus jaustis niekingais ir drebėti nuo vidinio šalčio.

Antra dalis, jei ne išganinga Supermamos Superkovotojos (SS?!) veikėja, nudraskanti visas patetiškas drapanas (visa scenografija, paremta, spėju, angliška idioma – „Skeleton in the Closet“,  liet. pažodžiui: „Skeletas spintoje“, kas reikštų „Gėdingą paslaptį“. Tiesa, skeletai, o ne drabužiai būtų galbūt efektingiau atrodę, o gal tai buvo tiesiog drabužių kaip kasdienių kaukių iliustracija?) nuo gyvenime šiaip Šiukštu Neliečiamo tipažo, ir jei ne pabaigoje chameleoniškai atsivertusi Margaret, būtų tikrai prasminga kelti klausimą, ar nereiktų šiek tiek „apkarpyti“ visą pasirodymą, o gal vis dėlto?

Kaip ten bebūtų, tikra teisybė, kad „Tvirta, nuoširdi draugystė – štai kas nenormalu šiais laikais.“

Visos nuotraukos – iš Jaunimo teatro archyvo.