“Išvarymas”

Kūčių išvakarėse Nacionaliniame dramos teatre pristatytas Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis „Išvarymas“ pagal to paties pavadinimo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę – neeilinis netrumpų penkių valandų įvykis šio sezono padangėje. Bet apie viską nuo pradžių.Lietuvos mastais žvelgiant, jau gan tendencingai emigracija virto evakuacija, todėl nenuostabu, kad grynakraujis šalies teatras, norėdamas sekti savo šalies pulsą akyliau už Statistikos departamentą, anksčiau ar vėliau turėjo imtis šios temos. Ne viename spaudoje pasirodžiusiame interviu M. Ivaškevičius pasakojo, kad pusmetį naršė po vietinių emigrantų gyvenimo ir išgyvenimo pasakojimus bei Londono gatves,  ir sąmoningai rinko bei kaip skrupulingiausias seklys žymėjosi dėsningas istorijas, galėsiančias sukelti euforijos pliūpsnį mums, kažkur emigruoti tingintiems ir piktiems vietiniams gyventojams, per tą piktumą tapusiems savotiškiems madagaskariams. Ne, iš tikrųjų pastarosios minties apie euforiją lietuvių genčiai dramaturgas niekur neišsakė, bet, užbėgant įvykiams už akių, stebint pasirodymą toks susidaro įspūdis.

M. Ivaškevičius iš tiesų yra vienas iš įdomiausiai ir galbūt paveikiausiai šiuo metu dirbančių (taip, būtent dirbančių, o ne gailiai virkaujančių: „O aš? O man?“) Lietuvos rašytojų. Priešingai negu vyraujantis literatūrinis diskursas,  Ivaškevičius yra „išaugęs“ iš infantilaus kalbėjimo, kaip rašymo, apie savaimines vertybes, su literatūros etikete, o vietoj to – išties kuria literatūrinį tekstą, maišydamas žanrus, nesibodėdamas postmodernistinių iššūkių ir šūkių, bei griauna įkyrėjusias konvencijas, atverdamas naujas prasmes. Reakcija į 2002 m. išleistą romaną „Žali“ apie Lietuvos pokario pasipriešinimą, kurios, deja, nors neteko skaityti, tačiau vien vertintojų reakciją į ją („Kaip jis drįso!!?”) parodo, kad net literatūrą įvertinti tinkamai, t.y. kritiškai, gera ar bloga ji būtų, atsiribojus nuo emocijų ir išdraskytų žaizdų vis dar – sudėtinga.

Dažniausiai taikliai mosikuodamas tiek ironija, dar dažniau peraugančia į sarkazmą, kas perekšlių ir perekšlinų kultūroje – visais atvejais yra tikroji pražūtis, o ne, pavyzdžiui, talento neturėjimas, tiek autoironija (ypač lietuvybės atžvilgiu, pamenate „tradicinius” lietuvius iš „Mistro“? Et, kaip nemalonu matyti 19 – ojo amžiaus teletabius, suprantant, kad jie – tai mes, ką įrodyti užtektų, kad ir iki skausmo nuvalkioto pavyzdžio, – sveikinimų koncerto įrašo) „Išvarymo“ atveju man sukėlė labai didelį klausiamojo pobūdžio skyrybos ženklą – klaustuką…

Pagrindinis veikėjas Benas – aktorius Ainis Storpirštis – kartu su visa minia, iš kurios pagrindiniai: Vandalas – Marius Repšys, Eglė-Ugly – Monika Vaičiulytė, Edis – Martynas Nedzinskas, na, ir turbūt šiuo metu žymiausias Lietuvoje babajus – Azimas – Tadas Gryn ir kt., rieda į tokį skalsiai rojų žemėje turėsiantį prilygti Londoną. Visi jie, o ypač pagrindinis Benas, išgyvena daugybę dramų ir ne visada logiškų įvykių, kurie iš paskutiniųjų stengsis grąžinti mūsų laikų herojų „prie šaknų“: tiksliai nepamenu vienos iš kultinės citatos: „Ambicija – tai žmogaus noras būti tuo, kuo jis nėra“ (skaityti su nepalenkiamu teisumu ir tikrąją musės reikšmingumo drama).

Pagrindinis priekaištas – spektaklis tikrai per ilgas, kad ir ką žiūrovai – didieji novatoriai – sakytų. Daugybė perteklinių scenų, pagrindiniam veikėjui Benui reikia išgyventi tokį siužeto vingių šokinėjimą (o, pvz., Freddie Mercury „paradigma“ taip ir nėra iki galo įgyvendinama), kad, rodos, ne tik aktorius, bet ir žiūrovas, pasiklysta tarp pernelyg įvairių ir toli gražu ne visada motyvuotų rolių kismo, dėl ko neįvyksta ir vientisas charakteris, ir visa spektaklio istorija. Vandalas, laiku ir vietoj pradžiugina, bet, nors visi žinom, kad visi emigrantai, dirbdami plytelių daužytojais, gyvena šiukšlynuose ir svajoja, grįžę į Lietuvą, pasistatyti namą Kaune prie Puntuko, tačiau būtų daug veiksmingiau taip ilgesingai tuo neužsižaisti, ir jau tikrai nepereiti į reinkarnacijas. Kaip ir neužsižaisti su išties nuostabiai suvaidinusios tai, ką jai liepė, aktorės Monikos Vaičiulytės atviru kankinimu – retai kada išvysti taip brutaliai, taip su, atrodytų, skalsiu pasimėgavimu vykdomą atvirą linčo-egzekucijos-islamo teismą ir bausmės vykdymą. Nubaudė „už visą rasę“ taip sakant.

Tai, kad Benas „pereina“ per įvairias „socialines grupes“, nors, žinoma, be pačios efektingiausios Olgos (vaidino Elzė Gudavičiūtė) pasakojimo linijos būtų nebe tas, oi nebe tas, tačiau atsisakyti preliudijų su, pavyzdžiui, anarchistais ar „obuoliukų“ išblaškymo – vėlgi nepakenktų.

Labai praturtinęs, kaip nuoseklumo saugiklis, vietoj ir laiku (nors, tais atvejais, kai teksto neturėdavo apskritai, scenoje „laikyti“ gal nereikėtų, o taip pat versti perrėkti muziką ir chorą vienu metu – nesąžininga) buvo Vytauto Anužio – Beno po N metų – veikėjas su dviguba personažo funkcija – ir papasakoti-papildyti, ir pačiam vaidinti, kažką, kas, lyg ir vis dar karys su Lietuvos vėliava, bet lyg ir dezertyras, kovoja, bet jau neišgydomai sužeistas.

Keli puikūs humoristiniai intarpai nuostabiai praskaidrinę reginį, kad ir su arkliško humoro prieskoniu (ką jau padarysi) buvo Azimo (T. Gryn) personažo pasirodymas, ir jau „susitvarkiusio“ ir nebe iš arkliško, o iš praktiškai juodojo humoro srities Edžio (M. Nedzinskas) „sugrįžimas“ – trumpa, aišku, įtaigu.

Kitas labai svarbus elementas, vystęs ritmą, bent kiek užglaistęs nesusistygavusią siužetinę disharmoniją, ir bene pati geriausia spektaklio (?) sudedamoji dalis, dėl kurios vienos tik rizikuočiau kartoti „Išvarymo“ dozę, buvo „Happyendless“ gyvai atliekama muzika, be išlygų turėjusi patikti visiems. Tai, kaip ir aktorių pasirinkimas, – du patys geriausi viso spektaklio sprendimai.

Tie, kas žino režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklių stiliuką, aišku, visai nenustebs dėl vulgarybių intensyvumo (apraše minima, kad „judesį kūrė“ Vesta Grabšaitė, na, žinote…), nors, tiesa, progresas bei įdirbis, reikia pripažinti, šia linkme jaučiamas ir greitu laiku bus sunku įsivaizduoti, ką dar galima parodyti, turint galvoje, kad tai – teatro, o ne porno scena (ir puritonizmas čia niekuo dėtas, patikėkit).

Tačiau tie, kurie nevaldo pagrindinių lietuviškų (kažkodėl daugelis vis dar tiki, kad jie – rusiški) keiksmažodžių taip, lyg jie būtų egzistencijos variklis,  ypač pamaloninti nebus, nes absoliučiai visą laiką teks klausytis b**t, p*****c, b***s ir p****a, z*****s, o kur dar išganymui prilygstantis – n****i ar abejingas p****i.

Perspėju dėl pastarųjų dviejų dalykų tam, kad, jeigu nuspręsite pakviesti eiti į teatrą nuoširdžiai inteligentiškus ir apskritai jautrius estetikai (nors, keiksmažodžiai, neironizuojant, ganėtinai natūraliai skambėjo – taip ir norėsis, progai pasitaikius, kada pačių aktorių paklausti: „Ar kasdieniame gyvenime jūs keikiatės labai intensyviai ar tik intensyviai?“), būtumėt morališkai pasiruošę, ir kad netektų raudonuoti, susiėmus už galvos: „O siaube, kurgi aš pasikviečiau…“, kaip kad nutiko man.

Kaip minėjau Metų apžvalgoje, teatras kaip įmanydamas, sukandęs dantis ir užsidengęs akis, stengiasi nebebūti teatru, persikąsti sau gerklę ir pribaigti estetizmą, sudraskant jį iš vidaus, ką patvirtina ir sutvirtina ir „Išvarymas“.

Kad su visam užkastų turinį, o forma gviešiasi dokumentinės tikrovės, lyg Benas policininko uniformos, o Eglė – burkos, kad nė už ką, nė akimirkai negalėtume pagyventi be juodos kaip akliausia naktis realybės. Būtent tos – dokumentinės – apie kurią yra kuriami siaubo filmai ir kriminalų kronikos, dėl kurios fikcinis, o ne kasdienis, gyvenimas tampa siekiamybe, o dėmesys formos ir turinio dermei – būtinybe.

Visos nuotraukos – iš Nacionalinio dramos teatro archyvo, fotografas – Tomas Lukšys.