“Drąsi šalis”

2007 m. buvo pastatytas teatro „Cezario grupė“ spektaklis „Drąsi šalis (Lietuvos diena)“,  iš kurio pavadinimo teliko tik pirma jo dalis,  o štai kitais metais, Lietuva nusprendė kurti savo, kaip drąsios šalies, įvaizdį pasaulyje.

Prisipažinsiu, ir iškart nusimesiu bet kokią atsakomybės naštą, iki šiol nebuvau nė vieno „Cezario grupės“ nei aktorių, nei režisieriaus Cezario Graužinio darbų kartu ar atskirai po vieną „kur nors teatre“, todėl, prieš einant, nuoširdžiai ir, galima sakyti, naiviai buvo įdomu, nepaisant, kad baigties variantų gali būti įvairių.

Spektaklis tiek strūktūriškai, tiek stilistiškai yra dviejų dalių, kurias jungia tai, kad kalbama apie dalykus, reikalingus žmogaus laimei, apie smulkmenas, sudarančias visumą, apie vienišumą jausmą, būdingą, pasirodo, tiek atskiram žmogui, tiek mažai valstybei.

Skirtumas tik tas, kad pirmoje dalyje per keturių žmonių, kuriuos vaidina: Brigita Arsobaitė, Vilma Raubaitė, Paulius Čižinauskas, Vytautas Kontrimas, pokalbį-diskusiją labiau žvelgiama iš platesnės savo šalies perspektyvas. Kvestionuojamas bendro Lietuvos identiteto egzistavimas, jo paieškos, ironiškai žvelgiama į istorinę Lietuvos didybę ir dabartinį nevisavertiškumo kompleksą. Scenoje esantys keturi aktoriai nekuria aiškių ir vientisų charakterių,  o tik – lengvais štrichais, vienas kitą papildydami, lyg imituodami žmogaus ginčą su pačiu savimi, permąsto iki šiol savotišką tabu statusą turinčias temas. Kad būtų išvengta monotonijos, pokalbis nuolatos papildomas teatro-teatre vaidybinėmis situacijomis, bei, griaudami tą taip mėgiamą ketvirtąją sieną, įtraukiami ir žiūrovai, esantys salėje.

Nuostabu ir taip, kaip dinamiškai yra, nerasiu geresnio žodžio, būtent juokaujama, kas, sutikime, kalbant įvairiomis, „publicistinėmis“ temomis ne visada lengvai pavyksta lengvai pokštauti.

Antra dalis, kaip visiška priešingybė pirmos, daug lyriškesnė, emocionalesnė. Čia, kas gan įdomiai ir netgi drąsiai atrodė, per mirtį teigiamas gyvenimas,  o ne atvirkščiai, kaip kad yra įprasta. Gyvenimo džiaugsmas, režisuojant ir vaidinant „čia ir dabar“, demaskuojamas per trumpas ir sentimentalias situacijas, vėlgi – labai harmoningai, ypač turint galvoje pirmos dalies temų aštrumą.  Nors… Kas gali būti aštriau už faktą, kad Lietuva – viena iš pirmaujančių savižudybių skaičiumi pasaulyje? Tiesa, ar faustiškasis akimirkos sustabdymas dėl laimės, kurią suteikia kasdieniškos smulkmenos, ir antiantibicijos teigimas, nes žmogui neva pakanka trumpučių laimės akimirkų, būčiau linkusi suabejoti.

Spektaklis „Drąsi šalis“ – apie šalį ir jos gyventojus, kurių, jei drąsumas ir labai abejotinas, tačiau jų stiprybė, slypinti nuoširdume ir atvirume, kuris galbūt kartais ir perauga į tiesmukumą, yra vienareikšmiška tiesa.

Nuotraukos – teatro „Cezario grupė“ archyvo.