„Barbora ir Žygimantas“

Valstybinio jaunimo teatro spektaklis „Barbora ir Žygimantas“ – tai dviejų dalių drama apie lietuvišką mitais ir paslaptimis užpintą realių Lietuvos istorinių asmenybių meilės istoriją, kurią spektaklio režisierius Jonas Vaitkus individualiai ir poetiškai (?) perimprovizavo pagal J. Griniaus pjesę „Gulbės giesmė“.

Net ir miglotai žinant apie tikrąjį XVI a. bendros Lietuvos ir Lenkijos istorijos kontekstą bei apie karalienę Boną, jos intrigas, Žygimanto Augusto meilę Barborai ir paslaptingą, legendomis apipintą pastarosios mirtį (žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, kai visi šaudosi ir gaudosi, mintis, kad galima prišaukti mirtį, tiesiog supylus nuodų, praktiškai gali būti palaikyta rafinuota elegancija), savaime suprantama, prieš einant į  tokį spektaklį, kurio atspirties taškas – po ilgos interpretacinės kelionės – autentiški įvykiai ir jų vertinimas, nevertėtų tikėtis prie kėdės atlošo prikaustančių intrigų ir neįtikėtinos dinamikos, nors siautulingo neva novatoriškumo, tiesa, buvo.

Labiausiai ko būtų galima tikėtis ir viltis, tai – visos emocijų išpildytos skalės, kurias perteiktų visas grand aktorių žvaigždynas: vieno iš pagrindinio vaidmens atlikėjas – Žygimantas – Algirdas Latėnas, pilkieji, tiksliau, veikiau raudonieji (prabangos spalva?) Lenkijos ir LDK įvairaus pobūdžio didikai (Gediminas Storpirštis, Kostas Smoriginas, Vidas Petkevičius ir kt.), aristokratijos ir išdidumo juodasis perlas ir tikra motina, žinanti, kaip turi būti iš tikrųjų, – karalienė Bona – aktorė Kristina Andrejauskaitė, bene svarbiausia ir reikšmingiausia – Barbora – Severija Janušauskaitė. Iš tikrųjų, jei ne Barboros išbaigtas, tendencingai švelniai karingas su klasikinio „kaltas be kaltės“ tipažo bruožais vaidmuo, būtų buvę labai  ir labai liūdna ir ne pačia geriausia prasme.

Visas spektaklis, o ypatingai – pirmoji jo dalis – lyg ir dėsningai dramatiška su klasikine teatrine maniera vystoma istorija, tačiau… Perspaustas, oi, perspaustas stengimasis iš paskutiniųjų, lyg tai būtų esminis egzistencijos išbandymas, papildyti modernybe ir priversti puritonus nejaukiai muistytis, prikandus lūpą, ne todėl, kad „na, tas šiuolaikinis jaunimas…“ (sakytina su visažinišku galvos kraipymu), o todėl, kad kodėl? Kam? Kokia prasmė gadinti retkarčiais vos vos besilaikančią harmoniją, kas šiek tiek stebina, nes spektaklio premjera įvyko dar gūdžių 2010 m. pavasarį, neva labai drastiškais, tačiau visiškai jau net ne naujovėmis, bet absoliučiomis klišėmis, ardančiomis stilistinį ir kokį tik nori vientisumą.

Taip, stipriausia spektaklio ašis visgi yra Barbora, apjungianti ir už ausų ištempianti didžiąją dalį tiek teksto, tiek emocijos ir minties prasmę modernybės akivaizdoje. Nors iš savanaudiško ir atviro egocentrizmo negali nesimpatizuoti ir Bonai – dėl nedangstomo sarkazmo bei kitų deklaruojamų vertybių, kurioms akivaizdžiai esi lojalus.

Dažnai atsiliepimuose apie „Barborą ir Žygimantą“ minima įspūdinga scenografija, dėl kurios nebūčiau labai užtikrinta, o kai kur tamsūs ir sunkaus velveto kostiumai – taip pat neprideda elegancijos, bet tebūnie. Užtai vaizdo instaliacijas – galima visiškai pateisinti, kaip tiltą, leidžiantį išlaikyti balansą tarp, be neigiamos konotacijos, modernesnės aristokratijos ir raganų – likimo lėmėjų – laikų, o ir apskritai širdį visada kartu vaidinantys džiugina puikūs aktoriai, kad ir kokios kartos atstovai jie būtų…

Spektaklyje taip pat vaidina: Emilija Latėnaitė – Bieliauskienė, Aleksas Kazanavičius, Aldona Bendoriūtė, Dovilė Šilkaitytė, Jurgis Damaševičius, Nerijus Gadliauskas, Ignas Ciplijauskas, Saulius Sipaitis, Eglė Špokaitė, Dovydas Stončius, Vytautas Taukinaitis. Visos apžvalgoje panaudotos nuotraukos yra iš Jaunimo teatro archyvo.