“René”

Eksperimentuoti ir atrasti naujas vietas smagu, tačiau kartais nesinori pirkti katės maiše, o tiesiog atsipūsti senoje, geroje, jau pažįstamoje vietelėje. Šį kartą visus veduosi į belgišką restoraną „René“. Esu jame buvusi ne kartą, nes labai mėgstu midijas, šviežią maistą, šmaikštumą ir gerą atmosferą. Bet apie viską nuo pradžių. Tiksliau nuo mano paskutiniojo apsilankymo šiame restorane.

Susiruošiame ten vėlyvą šeštadienio vakarą ir tikrai žinau, kad noriu midijų, kurių ten yra bent 4-5 rūšys. Didžiausiai mano nuostabai - restoranas sausakimšas. Padavėja pasiteirauja, ar turime rezervavę staliuką. Atsakau, kad ne, bet gal atsirastų koks laisvas? Padavėja paprašo palaukti ir greitai subėgiojusi į kitą salės kampą atsako, kad jei luktersime, kol staliuką sutvarkys – bus. Mes, žinoma, džiaugsmingai sutinkame. Siaubingai nemėgstu ir niekada nestoviu kaip žvakė gyvoje eilėje, jei vietų nėra.

Staliukas, beje, ne pačioje blogiausioje vietoje, greitai sutvarkomas ir jau trinu rankas svajodama apie puodą midijų. Aš jau žinau, ko tikėtis iš meniu, tačiau lankantis čia pirmą kartą nesunkiai galima pasimesti – patiekalų kategorijos šmaikščiai pavadintos, pavyzdžiui eskizai prie alaus/vyno (užkandžiai), lengva akvarelė (salotos) ir pan., nėra standartinio patiekalų išdėstymo įprasta tvarka, t.y. salotos, užkandžiai, sriubos, karštieji patiekalai. Tačiau visko drąsiai galima klausti šaunių ir nuoširdžių padavėjų apsirengusių kaip Čarlis Čaplinas – su juodais katiliukais ant galvų.

Išsirenku midijas, kurių, o siaube, nėra! Padavėja labai atsiprašo ir paaiškina, kad šviežių midijų gauna antradieniais ir penktadieniais, tad visas midijas suvalgė vakar. Nieko nuostabaus, kai šitiek žmonių lankosi. Permetu meniu akimis dar kartą ir išsirenku vėžių bei trintos moliūgų sriubos su anties kepenėlėmis. Padavėja nusišypso ir pasako, kad vėžių taip pat nebeturi. Kadangi nesu siaubingai išbadėjusi, tik nusišypsau. Pažiūriu meniu dar kartą ir prie sriubos išsirenku baravykais įdarytų pievagrybių. Padavėja nueina, aš lengviau atsikvepiu ir juokais sakau savo vyrui, kad tuoj grįš padavėja ir pasakys, kad grybų nebėra. Ir ką jūs manote, padavėja grįžta ir labai atsiprašinėdama pasako, kad grybukų taip pat nebeturi. Pasižiūriu į laikrodį – pusė dešimtos, tad pasakau padavėjai, kad tiek to, užteks man ir sriubos. Jeigu taip nutinka paprastose kavinėse, man labai nepatinka, tačiau žinant, kad „René“ nenaudoja šaldytų produktų, tik apsidžiaugiu, kad negaunu užsistovėjusių likučių ir ši vieta tokia populiari.

Maisto tenka palaukti, tačiau verta. Sriuba labai tiršta, soti, kepenėlių gabalėlis puikiai iškeptas. Kadangi prie sriubos dar buvau užsisakiusi jų duonos, kurios būtinai reikia paprašyti, tikrai sočiai pavalgau.

Mano bendražygis prie jautienos troškinio su pupelėmis užsisako ir jų ypatingųjų du kartus keptų bulvyčių su padažų rinkiniu. Paragauju ir vieno, ir kito. Troškinys ypatingas tuo, kad jo porcija tikrai didelė ir jame beveik nėra skysčio – tik puikiai išvirusios mėsa ir pupelės. Mėsa minkštutė, o pupelės nepervirusios, viskas tobula. Nesu didelė aliejuje virtų, ypač du kartus, bulvių mėgėja, tačiau iš reikalo ir jų paragauju. Bulvytės tikrai kitokios negu įprastos ir turėtų patikti tokio maisto gerbėjams. Man labiau imponuoja jų slaptos receptūros padažai, kurių tikrai verta paragauti.

Ten lankantis padavėja visuomet paklausia sėdinčiųjų prie staliukų vardų, už jų pasakymą pažadėdama po skanią dovanelę. O po to paštininkas palieka jums staigmeną. Nesakysiu kokią! Apsilankykite ir sužinosite.

Bendras verdiktas:

Eiti, jei šiandien penktadienis, nes gausite midijų.

Neiti, jei jums maistas ir humoras tarpusavyje nedera.