“Osaka” Vilniuje

Jei patiekalus būtų galima versti emocijomis, nedvejodama išpyškinčiau, kad sušiai=desperacija. Pirmasis (ir kol kas paskutinis) bandymas pasigaminti juos namuose baigėsi visišku fiasko. Pervirę ryžiai su trenksmu keliavo atliekų krūvon, nori (jūros dumblių) lapeliai džiūva įmesti prieskonių stalčiun, o ant kilimėlio, kuriuo mėginau sukti ritinėlius, mielai būčiau susiraičiusi ir apsibliovusi iš nevilties. Sušių duotą pamoką įsikaliau į galvą: neeksperimentuok su nauju patiekalu, kai esi alkanas.

Antrajam dubliui dar nepribrendau, tad kol kas pavydžiai stebiu meistriškai sušius sukančią kaimynę, o pati, jų pasiilgusi, traukiu valgyti į miestą. Šįkart – japonišką restoraną Vilniuje „Osaka“. Prieš gerą mėnesį ten apstulbusi kone nukritau nuo kėdės, mat baigiantis dalykiniams pietums, lėkštes nurinkinėjanti padavėja (neprašyta!) pasiteiravo – nešti bendrą ar atskiras sąskaitas. Už drąsą, kurios stinga 99.99 proc. Lietuvos padavėjų  (nebijoti nudėvėti kasos aparato) palikau dosnius arbatpinigius. Bus įdomu pasitikrinti, ar tas atvejis su sąskaita nebuvo atsitiktinis.

Taip, šiame japoniškame restorane sušius vis dar gamina tradiciniu būdu – rankomis. Beveik visas procesas puikiausiai matyti, jei įsitaisai antrame aukšte. Pagrindinė sudėtinė dalis – ryžiai. Aišku, japonai – tai ne keistais išradimais garsėjantys kinai. Žinot, ką jie ne taip jau seniai padarė su šiuo sveiku laikomu maistu? Sutrynė į miltus tiesiogine to žodžio prasme. Kinijoj atsirado sušių gamybai skirtų rinkinių: nereikia anei ryžių, anei jūros gėrybių – specialius tirpalus sumaišei su milteliais ir voilà – sušiai(?!) gatavi. Brrr…net iš smalsumo tokių nedėčiau į burną.

O štai „Osakos“ valgiaraštį (pavakarę patiekalai gerokai brangesni nei per pietus) ryji tiesiog akimis: akivaizdu, fotografui nepagailėta. Ir klientui gerai – nereikia vertimų į kitas kalbas: matai, ką gausi ir už kiek. Tačiau nuvylė rinkinių pasirinkimas (skamba kaip sviestas sviestuotasJ) ar, tiksliau, jo nebuvimas. Viso labo – penki ir visai nepatrauklūs. Žodžiu, ispaniško stiliaus smaližiams kaip aš, kurie nori paragauti kąsnelį vieno patiekalo, kąsnelį – kito, čia nėr kas veikti.

Bet aptarnavimas – tobulas. Nežinau, ar padavėjus kažkaip specialiai apmoko, ar tiesiog savininkai renkasi pagal vieną kurpalių. Net dažniau nei aš mieste užkandžiaujanti kolegė neslėpė nuostabos padavėjai pavymui. Tik keletas, regis, elementarių klausimų, kurie vėliau nesubjauroja klientui bendros nuotaikos.

- Pirma patiekti sriubą ar sušius?

- Ši sriuba gana aštri. (kalba ėjo apie maniškę Pirikara Kaisenjiru; valgiaraštyje nepažymėta, kad aštri). Mėgstat aštriai? Su protu. Įspėsiu virtuvę, kad paruoštų švelnesnę. (Velnias, tikrai nesitiki, kad specialiai man virtų sriubą: greičiausiai, aštrieji pagardai dedami paskiausiai. Bet esmė nekinta: taikomasi prie kliento)

Belaukiant sriubų atkeliavo baltutėliai, maloniai karšti rankšluostukai rankoms: subtili užuomina ne tik murzilkoms, kad prieš valgį būtina plauti rankas

Kruopščiai šveisdamos rankas (pirma sviesiu savo rankšluostį į žmogų, teigiantį, kad žurnalistika – baltarankių ir baltaduonių profesija. Tokiu purvu per dieną kartais apkimbi, kad ojojoj), tęsiam padavėjų temą, aptarinėdamos Italijos, Prancūzijos, Ispanijos užeigas. Šiose šalyse pabuvoję neleis meluoti – tiesiog mėgaujiesi brandaus amžiaus žmonių aptarnavimu. Ir, tiesą sakant, be reikalo mūsiškiai restoranai ir kavinės užbrėžia ribą: jauna(s), ilgakojė(is), mėlynakė(is), blondinė(as)…

Dažnu atveju jų galvoje bus jei ne ryt laukiantis egzaminas, tai dėl šito darbo nuplaukęs pasimatymas su potencialia antrąja puse arba koks studentiškas tūsas Keturiasdešimtmetė(is) su virš jau turi patirties, kaip bendrauti su įnoringa šeimyna; kas yra tvarka ant stalo ir pan. Net mokyt nereikia – tik naudokis su metais būdu vulgaris įgyta patirtim.

Bet grįžkime prie maisto. Miso shiru (9 Lt). Sūrio gabalėlius (kokio, taip net ir bendromis pajėgomis nepajėgėme nustatyti, bet man jie pasirodė skanūs) sriubos valgytoja paliko dubenėlyje.

Pirikara Kaisenjiru (19Lt) (kad ir ką tai reikštų – Visagalis google, įvedus šį raktažodį, duoda tik tris nuorodas, ir visos lietuviškos bei nieko nepaaiškinančios)  - tobulai tiko mano skonio receptoriams (dėkui padavėjai už įspėjimus ir korekcijas virtuvėje). Po Tailando, manau, žinau, kokios gali būti aštrumo ribos (ir žiaurumo, nes ten patiekalas atrodo nuostabiai, bet tokie pikti, kad po antro šaukšto šnopšti kaip slibinas).

Hosouramaki dalijomės (O tu visada šitaip užknisi kompaniją, neleisdama kibti į patiekalą, kol nėra nuotraukos? – nepiktai burbėjo kolegė).

Aš pageidavau su unguriu. Unugi Filadelfia. 6vnt./24 Lt.

Kolegė  – saulėje džiovintais pomidorais. Ebi&saulėje džiovinti pomidorai. 6vnt./25 Lt.

Manęs nesužavėjo – jei užmerktomis akimis būtų pakišę paragauti vienų ir kitų, nebūčiau atsakiusi, kuo jie skiriasi (ok, pomidorai sunkiau kramtosi). Gal po aštrios sriubos man receptoriai atbuko, bet ir Miso sriūbčiojusi mūsų Karolina mestelėjo – valgiau ir skanesnių. Visai netikėtai paaiškėjo, kad ji – sušių maniakė, vieną vakarą (deja, ne su manim) prasinešusi (kaip kokia sušių policininkė!) bent per tris skirtingas vietas, ragaudama, kur jie skaniausi (t.y. – šviežiausi).

Nespėjau pasitikrinti ir dėl „atskirų sąskaitų“ politikos: Karolina, matyt, nepastebėjusi (nors iš anksto įspėta) mano žaibuojančio žvilgsnio, užbėgusi už akių išpoškino – mums atskiras (dar vienas pliusas padavėjai – jokių aaa, eee, iii, ooo, uuu – tik dalykiškas linktelėjimas).

Ar eisiu čia dar kartą? Aha, bet per pietus. Vakare, net ir įskaičiavus paslaugą murzilkoms, man kiek per brangu.