„Saint Germain“ kontrastai

Tęsdamas savo gurmanišką turą po Vilniaus senamiesčio restoranus, atvykau į prancūzišką Saint Germain.  Laiko patikrinta viečiukė atokiau nuo srautingų miesto gatvių, netoli Užupio ir Vilnelės, puošiasi šiek tiek klaidinančiu pavadinimu Vyninė, nors turi pilną restorano valgiaraštį ir gero maisto reputaciją mieste.

Šeštadienio vakarą mūsų ketveriukė žymiai pagyvino tuštoką restorano salę – ten linksmai čiauškėjo tik vienas, nors ir didelis, svečių apsėstas stalas.  Matyt, – 20°C speigas ir nuošaloka vieta darė savo. Dvi restorano padavėjos nuobodžiavo prie baro, bet nė viena nepasisiūlė palydėti mūsų iki staliuko.  Susitvarkėm ir patys, aišku, bet ir toliau negavom dėmesio.  Valgiaraščio laukėm žymiai ilgiau negu norėjosi, o norėjosi laukti visai mažai, nes tikrai žinau, kad mus matė užeinančius. Užtat buvo laiko apkalbėti tą lėto aptarnavimo faktą, bei aptarti interjerą. Žemiškų spalvų provanciška aplinka tiko tiek Vilniaus senamiesčiui, tiek prancūziškam restoranui – sutarėm, kad interjeras mus nesunkiai ir maloniai nuteikė prancūziškai gurmaniškai patirčiai, o pats valgiaraštis atrodė daug žadančiai, nors buvo šiek tiek per platus mano įtariai akiai.

Galėjome rinktis tiek paprastesnius, tiek egzotiškus žvėrienos ir jūros gėrybių patiekalus.  Užkandžiams siūlomas platus žuvies ir mėsos tartar, carpaccio ir salotų pasirinkimas (21 – 48 Lt).  Karštų žuvies patiekalų kainos svyravo nuo 43 Lt iki 59 Lt, paukštienos – 39 – 56 Lt, kitų patiekalų – 30 – 79 Lt. Kai kurie siūlomi pasirinkimai buvo labai egzotiški ir atitinkamai brangūs (pvz., stirnienos suktinukai su baravykais ir „Foie gras” už 69 Lt), todėl mūsų skonio receptorius nuteikė ypatingam vakarėliui. Verta paminėti, kad tarp patiekalų buvo ir, sakyčiau, labai vykęs neutralus pasirinkimas ypatingų poreikių lankytojams – makaronai su apkeptomis daržovėmis be gliutino, kiaušinių, riešutų ir laktozės.

Žinoma, kuo platesnis maisto pasirinkimas ir sudėtingesni patiekalai, tuo profesionalesnis turėtų būti aptarnavimas, nors mano praktika, deja, liudija atvirkščiai. Ne išimtis buvo ir Saint Germain: aptarnauti priėjusios merginos kūno kalba ir išraiškos gana aiškiai rodė, kad ji šiuo metu norėtų būti kur nors kitur! O bičiuliui pradėjus klausinėti smulkiau apie egzotiškesnių patiekalų paruošimo būdą, sulaukėme ir akių vartymo! Visi Lietuvos restoranų savininkai, leiskite sau išgirsti: klientai, akių vartymas ir patiekalai už 79 Lt niekada, niekada, niekada neturi būti viename kambaryje!  Vienas iš trijų turi išeiti!  Kaip mažytę nereikšmingą pergalę šiame svarbiame vakaro mūšyje įskaitau restoranui tai, kad, matyt, kažkaip pajautusi „chemijos” nebuvimą tarp mūsų stalo ir kolegės, mūsų į savo globą paėmė vyresnė ir labiau patyrusi padavėja, kuri aptarnavimo lygį pakėlė į priimtiną.

O mes savo ruožtu įsitikinom, kad akių vartytoja tiesiog turi labai išraiškingą veidą, nes vesdama prie staliuko naują itališkai atrodančią vyrukų kompaniją, staiga įgavo katino, stebinčio beginklę kanarėlę, išraišką.

Savo pasirinktų patiekalų laukėm, sakyčiau, deramai ilgai, dėl to nusiskundimų neturėjom.  Mano salotos su sūdytu tunu ir granatais (29 Lt) atrodė spalviškai gražiai, o skonis buvo tiesiog priimtinas, turint galvoje, kad vasario mėnesį nei salotų, nei tuno 1000 km spindulio natūralioj aplinkoje rasti negalėtume.  Granatai, citrina ir balzamiko acto padažas, darniai pasistengę, gražiai sujungė rausvus tuno gabalėlius į sąjungą su daržovėm.

Užtat žuvų karalienė dorada (47 Lt) nuvylė.  Kadangi aš ir draugė paprašėm patiekti žuvį file, spėju, kad kaulas buvo išimtas dar prieš kepant, o kepimo laikas paliktas kaip įprasta žuviai su kaulu.  Dėl to abudu gavom aiškiai perkeptą doradą – iš karalienės liko tik žuvies vaizdas, o pagal skonį tai galėjo būti ir jūros ešerys, ir lietuviška kuoja. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad likusi kompanijos dalis buvo patenkinta: stirnienos suktinukai (69 Lt) atrodė taip pat puikiai kaip skanavosi, o tuno file su pomidorais (59 Lt) turėjo kompanijoj tokį vykusį žolelių-alyvuogių padažą, kuris turbūt net mano doradą būtų „ištempęs” į tinkamą lygį.

Desertai turėjo pataisyti mano dorados nevykusią patirtį… Bet kulinarijos dievas šį vakarą nebuvo man palankus. Remdamasis savo ribota, bet nuostabia patirtimi su zabaione desertais, nusprendžiau ir šį kartą suteikti šansą šiam itališkai-prancūziškam desertui, turinčiam plačią atmainų gamą, bet dažniausiai ruošiamam iš kiaušinių (arba tik jų trynių), cukraus ir vyno.  Manau, vyno dalis man ir pakišo koją – deserto skonis buvo kaip rūgščių vyno putėsių. Šiuo atveju net nežinau, ar tai buvo patiekalo netobulumas, ar mano asmeninio skonio įnoris. Tačiau, jei norite suprasti iš kur mano nuostabioji patirtis su zabaione (taip pat rašoma zabaglione), paragaukite jo lietuviškame pajūryje Palangos viešbutyje.  O mano gurmaniška vakaro draugė buvo laimingesnė dėl savo deserto pasirinkimo: Fondant au chocolat (mūsuose žinomas kaip šokoladinis suflė) buvo karštas, viduje skystas, tinkamai papuoštas, gražiai atrodė ir buvo populiarus tarp mūsų stalo kompanijos.