Bistro 18

Savo kulinarinės apžvalgos debiutui pasirenku mano mėgstamą restoraną „Bistro 18“ pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje.  Pasižadu sau (ir jums) būti protingai priekabus, nepaisant to, kad man, kaip dažnam lankytojui, ši viečiukė yra pademonstravusi vieną iš labiausiai vertinamų (ir sunkiausiai pasiekiamų) restorano savybių – pastovumą.

Bet pradėkim nuo vietos. Fortūna šypsojosi šeimininkams net tik dėl to, kad padėjo prisiglausti turbūt vienoje iš romantiškiausių Vilniuje Stiklių gatvelėje, bet ir pasiūlydama ypatingai palankias restoranui patalpas, kurias šeimininkė išmoningai panaudojo.  Pirmoje salėje valgymui galėtų rinktis žmonės, labiausiai mėgstantys stebėti ir būti stebimi: iš čia matosi baro darbas, įeinantys svečiai ir zujančios padavėjos. Antra salė – tinkama dalykiniams pokalbiams, šiek tiek toliau nuo įėjimo šurmulio.  Trečia – duoklė romantikai, kurią sukuria vyno siena, papuošta vykusiai žvakes imituojančiomis lemputėmis. O tikromis degančiomis žvakėmis  subtiliai papuoštos visos trys salės. Liepsnelių žaismas atsispindi stiklo taurėse ir iš anksto padėtuose įrankiuose ant stalų, kas neabejotinai prisideda prie jaukumo  ir kokybės įspūdžio restorane.  Interjeras neperkrautas, saikingai papuoštas skoningomis detalėmis, kurios liudija gerą šeimininkės skonį ir atidumą darbe.

Vizitui pasirinkau šeštadienio vakarą – svarbiausią laiką restoranų gyvenime, galintį išduoti ir jo populiarumą, ir gebėjimą dirbti „pilna apkrova”, jei su populiarumu viskas tvarkoje.  „Bistro 18“ – kaip tik tokia vieta, kur išankstinė staliuko rezervacija buvo gera mintis.  Padavėja mane pasitinka su šypsena ir spinduliuojančia kompetencija: sveikinasi, klausia ar turiu rezervaciją, užtikrintai veda link mano staliuko, ir pasiūliusi gerti, palieka mane pastudijuoti valgiaraštį.

Pastarasis atitinka restorano aplinkos sudarytą lūkestį: skoningame, paprastame, tačiau stilingame meniu maisto pasirinkimas telpa į du lapus, kas leidžia tikėtis aukštos kokybės ir ingredientų šviežumo. Prieš mano akis – išgryninti pasaulio virtuvės perlai!  Užkandžiams, be kita ko –  ožkos sūrio (18 lt) arba Cezario salotos su įvairiais priedais (16 – 23 lt), jautienos karpačio (22 lt), keptos jūros šukutės (24 lt) ir žuvies pyragėliai su kalendra (16 lt).  Mano džiaugsmui, tarp karštųjų patiekalų randu net trijų rūšių risotto (19 – 21 lt) bei tiek pat „pasta” pasirinkimų, įskaitant po vieną dienos pasiūlymą. Tarp rimtesnių antrųjų patiekalų rikiuojasi laiko patikrinta klasika: kelių rūšių jautienos kepsniai (36 – 42 lt), ėrienos šonkauliukai (44 lt), kiaulienos kepsnys (32 lt) ir antienos (40 lt) arba vištienos krūtinėlė (28 lt).

Grįžtant prie dienos pasirinkimų, virtuvės šefas siūlo dienos pastą, risotto,  sriubą ir žuvį.  Tačiau nesuklyskite – dienos pasiūlymai labiau atspindi šefo nuotaiką arba ingredientų (pvz. žuvies) pasiūlą rinkoje tą dieną, o ne Lietuvoje įprastą sumažintą kainą.  Pastarosios, beje, atitinka mano lūkesčius tokio lygio restorane, nors akivaizdu, kad tiek dėl brangumo, tiek dėl ypatingai romantiškos aplinkos restoranas yra labiau proginė vieta negu kasdienių pietų su kolegomis pasirinkimas.

Prie manęs prisijungia draugė, ir mes užsisakome.  Ji – dienos žuvį (jūros ešerys) su daržovių salotom ir bulvių koše, aš –  anksčiau čia neragautus jautienos karpačio ir veršienos eskalopą.  Padavėjos profesionalumas  nepaliauja džiuginti: ji sugeba išdygti laiku ir tyliai, žino atsakymus į klausimus, ir moka pasiūlyti.  Karpačio atsiranda man prieš akis greitai, net pernelyg greitai – per 2 minutes.  Čia pasireiškia mano žadėtas priekabumas – lėkštė šaltutėlė, turbūt kurį laiką tūnojusi šaldytuve su jautienos ruošiniu, ką byloja ir aplink mėsą susidarę rasos lašeliai, ir dėl laiko atsiradusios dėmelės lėkštės pakraščiuose.  Nors gražgarstės ir parmezano sūris atrodo šviežiai pridėti, o pats patiekalas – puikaus skonio, smegenys jau nusipiešė šaldytuve sustatytų ir iš ryto paruoštų karpačio paruošų vaizdą.

Netrukus patiekti karštieji patiekalai greitai ištrina šį karpačio incidentą.  Jei nematyčiau jūros ešerio filė draugei prieš nosį, jos pamurkimai iš malonumo galėtų reikšti žymiai daugiau nei maisto skanavimą.  Nors ji kiek neįprastai pasirinko šaltų daržovių garnyrą prie savo patiekalo, šefas išmintingai jas pateikė atskiroje lėkštutėje, kad, besiliesdamos su karštu maistu, žaliosios nešiltų pačios, ir nešaldytų žuvytės.  Pritariamai linksiu, o pats skanauju veršienos eskalopą su karštom daržovėm, bulvėm „gratini“ (arba, atiduodant duoklę prancūziškumui, „douphinoise”). Mėsa nepriekaištinga, plona, sultinga, puikiai dera su balto vyno padažu.  Nors įtariu, kad bulvės, kaip ir daržovės, paruoštos kiek iš anksto – tai byloja jų išvaizda, tačiau skonis nuo to beveik nenukenčia.

Palaimingai užpildę skrandžius, kartu su drauge pradedam labiau stebėti aplinką.  Žvakių šviesos atspindžiai žaidžia auskaruose, o jos akys blizga labiau už vyno taures.  Nors ji nėra mano „romantiška” draugė, šį vakarą būtų sunku nepalaikyti mus už porelę. Ką ir pastebi prie mūsų kavai prisijungęs jos tikrasis „romantiškas” draugas! Dabar mes trise, bet vis tiek atrodom intymiai – visai dera prie prancūziško restorano auros! Ir, pastebiu garsiai, net, jei draugė mus paliktų grynai vyriškoje kompanijoje, apgaulingas romantiškumas liktų nenugalėtas! Štai ką gali restorano aplinka.

Pasijuokę iš savo situacijos, imamės desertų.  Pasirinkimui – 3 tikri  (t.y., saldūs) ir vienas prancūziškas desertas – sūrio rinkinys.  Mano nuomone, palyginus su kitais pasirinkimais, saldžių pagundų yra per mažai.  Vėl renkuosi klasiką – „creme brulee“ (10 lt), o draugai dalinsis sūrio pyragą su Bayley’s likeriu (12 lt).  Po kelių minučių jau galim skanauti savo pasirinkimus.  Iš palaimingų veidų suprantu, kad draugai patenkinti švelnaus skonio sūrio pyragu, o aš tuo tarpu nepatikliai žiūriu į didesnę nei tikėjausi lėkštutę, kurios turinys – vien tik dėl dydžio – atrodo kaip cukraus plutele padengta kiaušinienė. Ir nors plutelė traški ir lengvai lūžta, o kremas subtilaus vanilinio skonio su šiek tiek per daug kiaušinio, akių užfiksuotas kiaušinienės vaizdas kitą kartą mane nukreips į paskutinį likusį saldų pasirinkimą –  medaus ir obuolių trupininį pyragą su sviesto karamele (10 lt)

Pabaigai reiktų paminėti, kad „Bistro 18“, kaip tikra prancūziška vieta, puoselėja ir  pagrįstai didžiuojasi savo vyno pasiūla.  Nors mes šį vakarą jo neragavome, šio gėrimo pasiūlos gausa meniu, vyno sienoje, romantiškojoje salėje bei jaukioje krautuvėlėje -kambaryje prie pat baro žada nenuvilti vyno gurmanų.