Skonio ieškojimai restorane „Gero maisto namai – Kompanija“

Restoranas „Kompanija“ vis patraukdavo mano žvilgsnį, važiuojant Gedimino prospektu iš darbo. Sau pamąstydavau: „Drąsus ir įpareigojantis užrašas – „Gero maisto namai“.“ Pamenu vietą viename iš Vilniaus mikrorajonų, pasivadinusią tiesiog „Geras maistas“, deja, gyvavusią labai trumpai. Tikėkimės, „Kompanijai“ pasiseks geriau.

Kaip žinia, gardžiau maitinančiose vietose staliuką rekomenduojama užsirezervuoti iš anksto (ypač savaitgaliais), bandau ir aš: penktadienio popietę skambinu į restoraną ir rezervuoju vietas.

Tik įžengus, mus pasitinka padavėja ir palydi prie staliuko. Žmonių antplūdis tikrai negresia, o rezervavimu, pasirodo, pasirūpinau tik aš. Restorano aplinka liudija, kad čia laukiami ne tik vakarieniauti ketinantys, bet ir arbatos puodelio ar taurės vyno užsukantys lankytojai, mat stalai nėra paserviruoti. Aš nekalbu apie baltas staltieses, tiesiog gerą maistą žadantis restoranas galėtų pasirūpinti taurėmis vandeniui bei įrankiais ant stalų, manau, tai sukurtų teisingesnę atmosferą, tad jaučiuosi, kaip atėjus dienos pietų. Restorano interjeras neverčiantis aikčioti, bet prikibti irgi nėra prie ko: iš pažiūros viskas nauja, jokių nereikalingų detalių ar pagražinimų, skoningai parinkti augalai ir įkurdintas vaikų žaidimo kampelis. Ištyrinėjusi aplinką, dar paskaičiuoju: užimti penki staliukai, ko gero, mažiau nei trečdalis restorano. Jei būtų daugiau žmonių bei šurmulio, vieta taptų kur kas jaukesnė, o kas dar, jei ne geras maistas, gali priversti šurmuliuoti draugų kompanijas, kolegas ar šeimas šioje vietoje. Metas valgyti.

Darbo dienomis nuo 9 val. restoranas kviečia pusryčiauti. Atskiras valgiaraštis paruoštas vegetarams, kuris atnaujinamas kas savaitę.

Na, o pagrindinis valgiaraštis itin gausus, kas man visuomet kelia įtarimą ir klausimą: kaip užtikrinamas produktų šviežumas? Ilgas sąrašas užkandžių ir salotų. Liūdina vienodumas lietuviškuose restoranuose ir kavinėse, daugelyje iš jų visada rasi keptos duonos (klasikinį variantą), lašišos ir jautienos karpačio, salotas su tunu, karštos jautienos ar vištienos salotas ir, žinoma, graikiškas salotas. Aš pasirenku originalesnį variantą – Kuskuso salotas (7,99 Lt), mano geras draugas, pavadinkime jį A, – Cezario salotas (12,99 Lt), dar užsisakome skrudintos Ciabatta‘os su bri sūriu (5,99 Lt). Karštųjų patiekalų valgiaraštis taip pat nėra skurdus: įvairūs lietiniai, bulviniai blynai, makaronai, mėsos ir žuvies kepsniai. Teiraujuosi padavėjos apie firminius ar labiausiai mėgstamus valgius, ji rekomenduoja Kijevo kotletą, jis, beje, kepamas su kauliuku viduje, arba marinuotą kiaulienos kepsnį. Nesusiviliojusi rekomendacijomis, išsirenku troškinį su veršiena (19,99 Lt), kuris pradedamas gaminti tik užsakius, o ne šildomas (valio!), A renkasi naminius koldūnus su varške (11,99 Lt). Laukiam apie 15 – 20 min., per tą laiką atkeliauja mano arbata ir A alus.

Kuskuso salotos patiekiamos su vyšniniais pomidoriukais, aisbergo salotomis bei trupintu „zanavykų“ varškės sūriu, pasigendu skonio, geras padažiukas būtų išties pataisęs reikalą. Cezario salotose užkliuvo per daug suskrudinta šoninė ir salotų įvairovė, į kurią, be kita ko, įėjo ir kininis kopūstas. Na, o, ko gero, didžiausias minusas skiriu už į lėkštes atkeliaujančias parudavusias salotas – jų pririnkau visą kupetą.

Laukiam pagrindinių patiekalų. Deja, mano viltys skaniai pavalgyti paskandinamos troškinio pliurzėje. Dubenėlyje: bulvės, morkos ir šeši sunkiai sukramtomi veršienos gabaliukai. Bulvės beveik pavirtusios koše, šaldytos (!?) morkos vos pajudinus suyra. Troškinys labiau primena sanatorijos valgykloje patiekiamą maistą, beje, dar ir orientuotą į sergančiuos skrandžio opa. Apie koldūnus daug nerašysiu, būtų neobjektyvu, mat A apsigavo, užsisakydamas koldūnų su varške, katra buvo itin saldi, o kadangi su alumi nederėjo, buvo pastumti į šoną (pats kaltas). Nors vieną pastebėjimą turiu: tešla pasirodė storoka, bet gal naminiai koldūnai tokie ir turi būti, kas čia žino? Pagirtina, kad mus aptarnavusi padavėja pasiteiravo apie nesuvalgytus koldūnus. Tiesa, klausimas: „Kodėl nevalgot?“ skambėjo taip, kad priminė šiek tiek susierzinusios mamos klausimą vaikui, kuris prie pietų stalo su maistu labiau žaidžia, o ne jį valgo, todėl pralinksmino. Visus pagadintus reikalus pataisė varškės pyragas su persikais (6,99 Lt). Dviejų rūšių padažuose patupdytas pyrago gabalėlis, dar palaistytas trintų braškių padažiuku, švelnaus skonio, neriebus ir gaivus, ir net ne toks saldus, kaip jau minėti koldūnai su varške.

Pasisakysiu ir apie kainas, atleiskite, bet tas 99 po kablelio – toks juokingas reikalas, ne kioskelis juk čia, ir ne pramoninių prekių parduotuvė…

Mano manymu, orientavimasis į kokybę, o ne į kiekybę, labiau pateisintų restorano pavadinimą „Gero maisto namai“, kuris šįsyk liko tik šūkiu.