“Keturios sostinės”

Sveiki! Šiandien bandysime išsiaiškinti, kur galima pavakarieniauti, jei savaitgaliui, po darbų, susiruošėte nuvažiuoti į Pajūrį. Žinoma, galima sukandus dantis pakentėti ir pavakarieniauti galutiniame taške, tačiau, skrandžiui kategoriškai prieštaraujant, stojame autostradoje, netoli Vievio įsikūrusiame restorane „Keturios sostinės“. Įėjusi nudžiungu, kad pagaliau patekau ne į daržinę, o normalią vietą, primenančią sodybą, su gėlėmis ant palangių, neperkrautu, skoningu interjeru.

Ačiū Dievui, nesivolioja visokios akėčios, moliniai puodai ir dar bala žino kokie apdulkėję rakandai, būdingi daugeliui panašaus tipo restoranų. Didžiausias pagyrimas už langus nuo pat žemės ir gražiai dekoruotas sienas – ant jų nutapytos buvusios ir esama Lietuvos sostinės: Vilnius, Trakai, Kaunas ir Kernavė.

Iš pažiūros simpatiška vieta tuščia – užimti vos du staliukai ir šalta, tiesiogine to žodžio prasme. Kalendama dantimis atsiverčiu sriubų skyrių. Meniu vis dar esantys šaltibarščiai manęs nevilioja, tad išsirenku paprasčiausią sultinį, tam, kad sušilčiau. Apie šaltus užkandžius bei salotas taip pat nesigalvoja, tad pereinu prie karštųjų patiekalų. Be abejo, yra atskiras skyrius skirtas bulviniams valgiams – cepelinai, vėdarai, žemaičių blynai, viskas, kas patenkintų lietuvio dūšią.

Skaitytojams pažadu, kada nors dėl jūsų tikrai pasiryšiu lietuviškos virtuvės vertinimo eksperimentui, juk šiaip ar taip Lietuvoje augau ir kaimą turiu, tad bulvinio gėrio per gyvenimą ne vienas kilogramas suvalgytas. Tačiau šį kartą pereinu prie lengvesnio maisto – vis tik vakarienė. Patiekalai meniu gana standartiniai: lašišos, kiaulienos kepsniai, keptas upėtakis, „Kijevo“ kotletas, jautienos befstrogenas ir pan. Kainos, kaip vietai ne miesto centre ar gražiame gamtos kampelyje, nemažos – teks pakloti vidutiniškai 20 litų. Čia neįtraukiant į statistiką firminių mėsos patiekalų, kurie vidurkį dar labiau padidintų. Nustembu, kad veršienos patiekalai kainuoja pigiau negu kiaulienos, jautienos ir žuvies, tad nedvejodama išsirenku veršienos suktinukus ant iešmelių. Mintyje sudvejoju, ar su tokiu lankomumu jie turės veršienos, bet duodu šansą. Padavėja ganėtinai greita, maloni, tačiau liūdnoka ir pavargusi, pasako, kad veršienos, deja, neturi, tad pasiūlo pasirinkti ką nors kitą. Greitai atsiverčiu meniu ir akis užkliūna už keptos skorpionžuvės patiekiamos su keptomis daržovėmis. Tinka, imu. Ji nepamiršta pasidomėti, ar prie sultinio norėsiu duonos.

Sultinys atnešamas gana greitai ir yra skanus. Jis tikras, ne iš kubelių, tad valgau su malonumu. Tačiau duona krepšelyje jau nuo ryto paruošta, nes spėjusi padžiūti. Aš, žinoma, įkandu, tačiau nepavydžiu tam, kas su protezais ateis.

Antrojo patiekalo tenka luktelėti, nors žmonių beveik nėra. Gaunu ne tai ko tikėjausi, nes meniu nebuvo parašyta, kad žuvis bus užkepta daržovėmis. Karštąjį patiekalą vertinčiau kaip silpną vidutinioką, nes skorpionžuvė, kaip ir daržovės ant viršaus, beskoniai, sūris ant viršaus ne apskrudęs, bet sudžiuvęs, o ryžiai nenusakomo amžiaus ir pravėsę. Pipirai ir druska, padėti ant stalo, pakelia patiekalą iki valgomo lygio. Valgydama pagalvoju, kad nepalaikomas vientisas serviruotės stilius, kas būtų gražu.

Nuojauta man sako, kad sezono metu, kai į Pajūrį važiuoja didesni srautai žmonių, maistas turėtų būti geresnis.

Bendras verdiktas:

Eiti, jei baiminatės visokio plauko pakelės užeigų su penkiais staliukais – čia maistas pilvo nesusuka.

Neiti, jei už Vievio baigiasi Jūsų kelionė – mama ar uošvė pamaitins skaniau.