“Cozy”

Kad nebūčiau kaip seklys Morka, kuris į kavines ir restoranus eina specialiai, su tikslu pastebėti visas dulkes kampuose, visus plaukus patiekale – deja, būna ir taip, ar padavėjo piršto antspaudus ant lėkštės kraštų, šį kartą, draugų kvietimu, einu atsipalaiduoti ir pažiūrėti į viską normalaus kliento akimis, o ne pro padidinamąjį stiklą.

Taigi, paprastą savaitės dieną, 19 val. baras „Cozy“ beveik pilnas, jei staliukas neužimtas, tai rezervuotas, bet pavyksta gauti laisvą staliuką. Baras įsikūręs senovinėse patalpose Vilniaus senamiestyje, interjeras minimalistinis, tačiau jaukus. Ant sienų kabo įvairūs paveikslai – vieni smagūs, kiti – provokuojantys, pavyzdžiui, su kapinių vaizdu. Man iš karto mintyse kilo frazė „memento mori“ ir pamaniau, kaip teisinga – juk reikia atsipalaiduoti po dienos darbų ir pasimėgauti bendravimu su žmonėmis, nearsi juk kaip arklys visą gyvenimą. Aplinka, atmosfera ir gera muzika čia man labai patinka.

Padavėjai taip pat atsipalaidavę, be jokių marškinukų, vardinių kortelių ir šalto oficialumo. Sportinis stilius ir natūralumas – to čia galima tikėtis. Bet būtent tai leidžia dar labiau atsipalaiduoti ir nekreipti dėmesio į aplinką.

Meniu atnešamas greitai, tačiau niekas neskubina renkantis. Gali užsisakyti arbatos puodelį ir sėdėti nors ir kelias valandas – padavėjų veidai dėl to nesusitraukia kaip rūgštūs obuoliai. Bet aš nusiteikusi daugiau negu arbatos puodeliui, tad išstudijuoju meniu. Meniu nėra labai gausus, tačiau patiekalai originalūs, įdomūs. Matosi, kad didžiausias dėmesys bare skiriamas bendravimui, o ne valgymui, nes didelę dalį meniu užima įvairūs sumuštiniai – alkio kirminui nuraminti kalbantis prie alaus bokalo ar vyno taurės.

Prisipažinsiu, šį kartą man buvo tikrai sunku apsispręsti, tačiau galiausiai apsistoju ties vištiena įdaryta mango. Maisto tenka lukterėti, nes ir žmonių daug, ir patiekalai šviežiai gaminami. Tačiau patiekalu lieku patenkinta – jis gražiai pateiktas, vištiena minkšta, prie jos gerai dera apelsinų padažas su čili ir apskrudinta polenta. Polenta yra itališkas patiekalas – kukurūzų kruopų košė, patiekiama kaip garnyras su karštaisiais patiekalais arba supjaustyta ir paskrudinta. „Cozy“ polenta buvo puiki, nes iš išorės ji buvo traški, o viduje minkšta ir puri – nesušokusi į šaltos košės gabalą.

Patiekalo porcija nebuvo itin didelė. Man pakako, tačiau rimčiau pavalgančiam vyrui būtų per mažai. Esant alkanam reikėtų užsisakyti dar ir sriubos arba salotų, bet tokiu atveju tam, kad pavalgytumėte, reikėtų bent 40 litų.

Porcija nebuvo tokia didelė kaip tikėjausi, tad pamaniau, jog būtų puiki proga paragauti deserto! Juk senokai jų nedegustavau ir nevertinau. Paprašau meniu dar kartą ir peržvelgiu ką turime. Aplodismentai už sūrių rinkinį – labai prancūziška, bet mane sugundo obuolių ir gervuogių pyragas su bazilikais ir ledais. Pyragas ne standartinis – jis iškeptas porcijiniuose indeliuose, dugne gervuogių spalvos obuoliai, ant viršaus minkšta puri tešla ir traškūs trupiniai. Nors gervuogių jame radau vos pusę uogos, jis buvo tikrai puikus. Bazilikų pasigedau, tačiau žadėtieji ledai buvo ir puikiai tiko prie karšto pyrago. Pasmaguriavau su malonumu.

Mano draugai valgę kiaulieną ir Cezario salotas liko patenkinti – bet jie ir žinojo kur eina. Praleidome ten kelias valandas ir nepastebėjome kaip praėjo laikas. Aš, deja, per vėlai atradau gerą vietą, kurioje galima ir smagiai pabendrauti, ir skaniai pavalgyti.

Bendras verdiktas:

Eiti, jei esate paparacas – čia lankosi ir Lietuvos žvaigždės.

Neiti, jei esate vienišius ir po darbo jums smagiau iššukuoti savo katę.