“Pekino antis”

Laikas kiniškai fiestai! Po penkių metų pertraukos pajutau nenumaldomą troškimą azijietiškam maistui… Galite spėti, kad, kai šis specifinis kulinarinis troškimas mane aplanko tik kas penkmetį, nesijaučiu rytų maisto ekspertu. Todėl šį kartą jūsų dėmesiui – labai buitiška-vartotojiška mano patirtis viename iš seniausių Vilniuje kinų restoranų, įsikūrusiame sostinės „China town“ reputaciją turinčiame Naujamiestyje.

Kaip jau esu minėjęs anksčiau, pastovumas – viena labiausiai iš vertinamų ir sunkiausiai užtikrinamų restorano savybių. Todėl galite suprasti mano malonų nustebimą, kai mane pasitiko ir prie stalo pasodino ta pati padavėja kaip ir prieš penkmetį (atsiminiau dėl jos specifinio humoro jausmo)! Nusprendęs, kad tai – geras ženklas, pradėjau žvalgytis aplinkui, nes mano vakaro draugai dar nebuvo pasirodę.

Kaip ir galima tikėtis, interjere – daug raudonos spalvos, o kai kurie didesni staliukai atskirti kilnojamomis sienelėmis, kažkodėl įsisriegusiomis į atmintį kaip japoniškos širmos.  Patalpa gana didelė, o bent pusė jos pritaikyta valgyti didelėms kompanijoms – apvalius stalus gali apsėsti 8 žmonių draugija, kurių valgymo socialumui pagerinti patiekalai, specialaus įrenginio pagalba, gali būti sukami ratu. Įprotis užsisakyti staliuką iš anksto išgelbėjo ir šįkart – penktadienio vakarą restoranas pilnas, o už minėtos mažai padedančios širmos kompanija Užkaukazės piliečių taip smagiai šėlsta, kad sunku net išgirsti padavėjos pasiūlymus gėrimams.

Valgiaraštis čia, kaip įprasta kinų restoranams, primena Didžiąją kinų sieną: toks pats senas ir toks pats ilgas.  Aš juos suprantu: kai pasirinkti galite iš viso kinų kulinarinio paveldo, nėra ką tame valgiaraštyje ir keisti.  Bet kur kitur įtariai priimčiau tokį ypatumą, bet turėdamas galvoje laiko patikrintą restorano istoriją, patikliai vartau abėcėlės raidėmis ir skaičiais užkoduotą pasirinkimų įvairovę. Šio verslo pradžią mačiusi padavėja pasirinkimus žino mintinai, ir noriai siūlo bet kurios kategorijos „bestselerius”. Nepaisant restorano pilnumo, aptarnavimas greitas ir užtikrintas – maloniai jaučiama per daugelį metų restorano šeimininkų sukaupta patirtis.

Norėdamas pataikyti į kažką azijietiškai įnoringo, užkandžiams užsisakau vištų skrandukus su daržovėmis (23 Lt). Mano smaližė draugė – saldžią tirštą kukurūzų sriubą (8 Lt). Patiekalai atkeliavo greitai, bet skoniu nenustebino. Skrandukai buvo… Na, kaip virti pjaustyti skrandukai su morkomis ir agurkais – šį kartą aštriai rūgštus padažas patiekalo, kaip tikėjausi, „neišvežė”.  Prie to prisidėjo ir gilus žiemos metas – nei agurkai, nei morka negalėjo pasiūlyti geriausių savo savybių vištienos subproduktui į kompaniją. Draugė tuo tarpu diplomatiškai kraipė galvą virš skaidrios (per) saldžios tirštumos, nusėtos geltonais kukurūzų taškeliais.

Nusprendėm, kad „nekažką” tie kinietiški „starteriai”, ir susikaupėm pagrindiniams patiekalams. Dėl to jautėmės žymiai saugiau, nes: a) troškintus baklažanus sojų padaže (31 Lt) palaimingai atsiminiau iš praėjusio karto prieš 5 metus ir iš pirmo karto prieš xx metų, b) žinojom, kad visai sunku sugadinti tokį paprastą patiekalą kaip vištiena Guobao saldžiarūgščiame padaže (32 Lt), c) labiau patyrę mano stalo draugai pritariamai linksėjo mūsų pasirinkimams. Be to, per neapsižiūrėjimą užsisakėm dar ir Pekino šonkaulių saldžiame padaže (26  Lt)… Kai padavėja nuklojo besisukančią stalo dalį mūsų užsakytais patiekalais, supratome, kodėl ji nepatikliai šaipėsi iš mūsų ėdrumo priimdama užsakymus. Karštų patiekalų porcijos, mielieji, skirtos dviem! Perspėju, nes valgiaraštis pasikuklina tai padaryti.

Vištiena atitiko lūkesčius – nuspėjamo skonio patikimas neutralus patiekalas saldaus-rūgštaus derinio nesibaidančiam klientui. Šiek tiek „papimpintas“ draugų pasirinkimas – vištiena su imbieru tešloje buvo dėkingesnė patirtis skonio receptoriams.  Šonkauliukai, sakyčiau, skirti tikriems kiaulienos mėgėjams – rieboki, apskrudę, paslėpti tešloje, ir besiginčijantys su saldžiu padažu kuris iš jų svarbesnis.  O štai du baklažanų patiekalai „nurovė stogą“ visai kompanijai: troškinti su sojų padažu ir traškūs aštriame padaže aiškiai lyderiavo vakarienės maratone, ir sparčiai nykdami iš lėkščių sukamoje stalo dalyje, kurią, varžydamiesi dėl gardesnio kąsnelio, atakavo kompanijos dalyviai, be konkurencijos pasidalino 1-2 vietas!

O dėl deserto tai štai ką jums prisipažinsiu. Esu pernelyg įnoringas smaližius, kad valgyčiau „ką nors saldaus” tešloje arba žaliosios arbatos ledus. Mano giliu įsitikinimu, saldumynų dievai gyvena Europoje, o be to,  kinų restoranai pasižymi tuo, kad iš jų niekada neišeisi „lengvai pavalgęs”. Nesijautėme taip ir dabar, tad desertus nutarėme praleisti.  Buvau įsitikinęs, kad stipriąsias restorano puses jau atskleidė pagrindiniai patiekalai, o aš tikrai žinojau, dėl ko čia sugrįšiu: neįtikėtinai gražaus ir čiuplaus gamtos kūrinio, savo mylimiausios daržovės, šio restorano virėjų rankose pavirstančios į tikrą gurmanišką stebuklą – jo didenybės baklažano!