Restoranas “Araks”

Vasara – kepsnių lauke metas, bet, kadangi šis birželis šykštus saulės, kepsnių einame ieškoti į armėniškos virtuvės restoraną. Armėnų restoranų Vilniuje – ne vienas, tad visiškai atsitiktinės atrankos būdu vykstame į „Araks“.

Restoranas įsikūręs tolokai nuo miesto, tad tikiuosi gero maisto ir gero laiko praleidimo.

Įsitaisau žiemos sode, nes staliukai lauke jau regėję lietaus. Pro stiklinę sieną matyti tvenkinys. Augalai žiemos sode padžiūvę ir pageltę. Labiausiai pagailo nediduko pavytusio pinigų medžio – greičiausiai krizė čia pasidarbavo.

Ant staliukų padėti maži kilimėliai ir granato formos žvakidės bei granato formos prieskoninės. Granatai armėnams simbolizuoja šeimos gerovę ir vaisingumą, tačiau apskilę žvakidės kraštai šį simbolį truputį išniekina.

Meniu ilgai laukti netenka. Padavėja nėra nemandagi, tačiau entuziazmu netrykšta. Matosi, kad tiesiog atidirbinėja pamainą. Na, bet mes juk dėl kepsnių čia atvykom, tad pradedu studijuoti meniu. Jis nėra labai gausus ir man tai patinka. Kuo trumpesnis meniu, tuo didesnė tikimybė, kad gausi patiekalą iš šviežių produktų. Sriubos trys – hašlama, charčio ir šaltibarščiai. Šaltibarščiai nustebino – negi armėnų restoranui būtina prarasti savo veidą tam, kad įtiktų lietuviškam skoniui?

Nusprendžiu patikrinti, ar padavėja ką nors žino apie patiekalus, tad paklausiu, kuo skiriasi hašlama nuo charčio. Ji meta nustebusį žvilgsnį ir sako, kad hašlama aštri ir su bulvėmis, o charčio švelnesnė ir su ryžiais. Mintyse šypteliu, tikėjausi, kad pasakys, jog hašlama – tai tradicinė armėniška ėrienos sriuba, o charčio – aštriai rūgšti gruziniška sriuba su graikiniais riešutais. Pasirenku charčio.

Antram patiekalui nusižiūriu viščiuką tabaka ir pataikau į Achilo kulną – šio patiekalo nėra. Tik tada padavėja išvardino, ko dar neturi. Taigi, teorinis meniu ir taip neilgas, tačiau praktiškai jis dar trumpesnis. Renkuosi naujieną – kalakutienos šašlyką. Žinoma, užsisakau ir armėniškos duonos – lavašo.

Turiu pastebėti, kad mane stebina pavadinimas „šašlykas“, nes armėnai šašlykų neturi, visi ant iešmo kepti patiekalai vadinami horovatcais. Būtų smagu, jei meniu naudotų tradicinius patiekalų pavadinimus ir plėstų lietuvių žinias.

Sriubos sulaukiu greitai. Kadangi sriubų pasirinkimas nedidelis, jos turėtų nuolat kunkuliuoti puode. Sriuboje pasigendu rūgštumo, graikiškų riešutų, šviežių žolelių ir ji man atrodo pervirusi. Lavašas geras, jis tikrai labai plonas, koks ir turi būti, tamprus ir skanus.

Šašlyką atneša po 15 minučių nuo užsakymo priėmimo. Juos, matyt, irgi be pertraukų kepa. Kai meniu pustuštis, beveik 100 % garantija, kad visi kepami šašlykai bus užsakyti.

Pamačius lėkštę mane ištinka lengvas šokas – šašlykas patiekiamas su bulvėmis pabarstytomis bulvių prieskoniais ir kečiupu. Garnyrui patiektas morkų ir baklažanų troškinys taip sušalęs, kad vietomis jaučiasi šerkšno skonis. Nenorėčiau sužinoti kiek laiko jis prastovėjo šaldytuve.

Kalakutiena nors ir nėra kieta, tačiau nekvepia žolelėmis ar nosį kutenančiais prieskoniais. Vienintelis privalumas – jei nesate labai pretenzingas, porcijos dydis tikrai nenuvils.

Esu valgiusi skanesnių kepsnių ant žarijų ir ne armėniškame restorane, geresniame armėniškame restorane ir tikrai gerų avienos šašlykų Kazachstane, tad drąsiai galiu pasakyti, kad „Araks“ su savo asortimentu yra silpnas vidutiniokas.

Taigi, specialiai atvažiavus iš Vilniaus į restoraną Molėtų plente, po 30 minučių turiu važiuoti atgal.

Kadangi gyvenime daug ką vertiname pinigais, paskaičiuokime ir šį kartą: už didelę porciją mėsiškos sriubos ir didelę porciją šašlyko bei lavašą sumokėjau 32,50 Litus. Jei tai būtų tikrai skanus maistas, sakyčiau, kad kaina už tokias porcijas maža, tačiau dabar gaila kiekvieno lito.

Bendras verdiktas:

Eiti, jei kiekybė jums svarbiau negu kokybė.

Neiti, jei namuose turite porą iešmų, ant palangės – vazonėlį žalumynų ir gerų draugų kompaniją.