Restoranas “Da Antonio”

Bepigu narstyti po kaulelį nebrangias maitinimo įstaigas, nes beveik visada žinau, kad bus prie ko prikibti. Natūralu, visi taupo – tiek klientas, tiek maitinimo įstaigos savininkas.

Šiandien einu pasižiūrėti kokia situacija viename brangiausių Vilniaus restoranų „Da Antonio“. Tiesą pasakius, nusprendžiau ten užsukti spontaniškai, tad buvau ne su makiažu, suknele ir raudonais nagais, o su šortais ir vasarinėmis basutėmis. Pamaniau, kad ir gerai, pažiūrėsiu kaip klientus vertina pagal jų įvaizdį.

Užeinu. Jei ne pora žmonių prie staliukų lauke, būtume vienui vieni su keliais padavėjais. Viduje stalai aptiesti baltomis staltiesėmis, padėtos sulankstytos medžiaginės servetėlės, taurės, lėkštutės duonai, gražūs buteliai su aliejumi ir balzamiko actu. Interjeras klasikinio stiliaus, groja senos Eros Ramazzotti dainos. Manau, kad patiktų mano ir jūsų tėvams. Pasidaro truputį nepatogu dėl šortų, bet ko tik nepadarysi eksperimento vardan.

Padavėjas prieina greitai ir panašu, kad jam mažai rūpi kaip esi apsirengęs. Profesionalu! Jis nebe studentiško amžiaus, puikiai įvaldęs padavėjo amatą ir nė iš tolo neprimena „vasaros berniukų“ kurie darbuojasi sezoninėse kavinėse. Viską atlieka nepriekaištingai. Tokio aptarnavimo ir tikėjausi.

Palikęs meniu, duoda laiko išsirinkti. Valgiaraštis gana gausus patiekalų, tad vien jį perskaityti užtrunka. Būkim „biedni“, bet teisingi – pirmiausia į akis krenta kainos. Ir ne todėl, kad jos būtų didesniu šriftu atspausdintos. Salotų vidutinė kaina – 30 Lt, miltinių patiekalų – 35 Lt, karštųjų patiekalų – virš 60 Lt. Desertai kainuoja tiek, kad kitur už tą sumą gautumei kepsnį. Didelis vandens butelis – 15 Lt. Pastaba: kainos aukštos lyginant tik su restoranais Lietuvoje. Žvelgiant Europos restoranų kontekste, jos būtų vienos mažiausių, tačiau mūsų šalyje žmonės, kurie daugiausia maitinasi picerijose arba ruošia maistą namuose, prie tokių nepratę.

Pervertusi meniu 3 kartus, nes sunku apsispręsti ką ragauti, išsirenku „Da Antonio“ salotas ir žaliuosius virtinius (ravioli) įdarytus artišokais su lašiša, keptomis daržovėmis ir ikrais. Nustebinu padavėją paprašiusi, kad į salotas nedėtų krevečių. Buvo smagu pamatyti kaip jis kilstelėjo antakį ir pasitikslino „Nenorite krevečių?“.

Kol laukiu salotų, gaunu krepšelį su duona. Ji skani, bet, kadangi pati esu iškepusi ne vieną duonos kepalą, matau, kad pagaminta ne tobulai, nes viršutinė plutelė atšokusi, o apačia balta, minkštimo spalvos. Tačiau tai tik smulkmena neverta rykščių.

Salotos buvo atneštos ypač greitai. Jos patiektos stulbinamai gražiai. Iš įvairių rūšių salotų lapų lėkštės viduryje suformuota vaza, į kurią sudėtas mozzarella sūris, sūdyta lašiša, ridikėliai, salierų lapkočiai, agurkai ir raudonieji svogūnai. Krevečių neradau, kaip ir buvau prašiusi. Viskas pašlakstyta aliejumi. Salotos gaivios, šviežios ir labai skanios.

Antrojo patiekalo teko palaukti truputį ilgiau, bet tikrai ne per daug. Jis man patiko mažiau negu salotos. Ravioli buvo paskandinti rausvame padaže su lašišų gabaliukais ir keptomis daržovėmis, kurių didžiają dalį sudarė porai. Visa tai dar pašlakstyta aliejumi. Šis padažas nustelbė švelnaus skonio artišokų įdarą virtiniuose. Be to, jis buvo toks riebus, kad, nors porciją sudarė gal šeši vidutinio dydžio virtiniai, įveikiau vos keturis. Dėl kokybės abejonių neturiu, tačiau pats patiekalas pasirodė per daug sunkus mano skrandžiui.

Summa summarum – tokių restoranų reikia ir labai gerai, kad jų yra, nes visada bus ypatingų progų, kurias norisi atšvęsti prašmatniai. Kainos aukštos, tačiau maistas, aptarnavimas ir aplinka to verti.

Bendras verdiktas:

Eiti, jei jums per 30 – tada ir dainos bus pažįstamos, ir jau vieną kitą užgyventą litą turėsit.

Neiti – jei nesiruošiate mokėti 30 litų už makaronus vien todėl, kad jus aptarnauja kostiumuotas padavėjas.