“Piccolo Canopi” skanu, kaip namie pas mamą

Apie sostinės Bernardinų gatvėje įsikūrusį itališko stiliaus restoranėlį „Piccolo canopi“ buvau girdėjusi daug: gerų atsiliepimų apie naminę lazaniją iš draugų ir pažįstamų, rekomendacijų keliaujančių iš „lūpų į lūpas“, dar – kelių straipsnių internete ir beveik legenda tapusio pasakojimo, kad mažą šeimos restoranėlį Senamiestyje įkurti jaunai šeimai tekainavo vos 70 Lt.

Geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti, todėl vieną šeštadienį ten ir patraukėme. Tiesa, likome it musę kandę – rasti vietos vos 5 staliukus turinčiame restorane savaitgalį – misija kone neįmanoma. Rezervacijų knyga buvo pilna ir šeštadieniui, ir sekmadieniui. Pirmadienį restoranas nedirba. Todėl kitai savaitei įsibėgėjus rezervavome stalelį šeštadienio popietei.

Restoranas nedidelis. Veikiau – mažas. Įžengus pro duris žvilgsnis atsiremia į barą-virtuvę, kur veiksmas verda pačiame įkarštyje. Virtuvė – atvira, todėl jei norite stebėti, kaip ruošiamas maistas – plačiai atmerkite akis ir viskas bus kaip ant delno. Viduje jauku: šviesios sienos, mediniai balti stalai, dengti baltomis staltiesėmis, ir baltos kėdės, daug „naminių“ interjero detalių: kulinarinės knygos, vazelės, statulėlės. Pakaitomis neįkyriai skamba itališkos ir akordeono melodijos. „Kaip namie“, – pagalvoju. Neįprasta tik tai, kad…ankštoka. Alkūnėmis ramstytis nereikia, bet laisvai gali „dalyvauti“ gretimo stalelio kaimynų pokalbyje.

Restoranėlyje šeimininkauja dviese: gamina ir svečius aptarnauja patys šeimininkai. Valgiaraštis, kreida užrašytas ant juodos lentos, kuklus – vos keli patiekalai. Tiesa, visada maniau ir manysiu, kad tai – kokybės ženklas, o „mažiau yra daugiau”, todėl trumpas meniu manęs negąsdina. Kur kas įdomiau – patiekalų kainos, kurios, lyginant su vėliau patiektomis porcijomis, stebina.

Taigi, sriuba (kasdien vis kitokia) čia kainuoja 3 Lt, 2 rūšių salotos – 8-9 Lt, tagliatelle makaronai – 10 Lt, lazanija – 12 Lt, tiramisu (kaip išsiaiškinome, restoranėlio naujiena) – 6 Lt, prancūziški crepes blyneliai – 5 Lt, šviežiai spaustos apelsinų, greipfrutų ir mandarinų sultys – po 5 Lt, arbata ir kelių rūšių kava – 3-6 Lt. Ir viskas. Štai toks trumpas ir aiškus valgiaraštis su tokiomis sostinės restoranams gan žemomis kainomis.

Pirmiausia susigundome sriuba. Tačiau šeimininkė paaiškina, kad vos 5 minutėmis anksčiau prie gretimo stalelio prisėdę svečiai užsakė paskutines 4 porcijas. Taip pat praneša, kad naminių tagliatelle makaronų bei tiramisu deserto šiandien irgi jau nebėra. Ką gi, renkamės iš to, kas liko trumpame meniu.

„Piccolo“ salotos iš žalėsių ir vyšninių pomidoriukų su citrininiu aliejaus užpilu, mocarelos salotos su vyšniniais pomidoriukais, bazilikais, užpiltos alyvuogių aliejumi, naminių lakštinių lazanija su jautiena, šviežios apelsinų ir mandarinų sultys. Kadangi nusižiūrėto tiramisu taip pat nėra, nusprendžiame, kad apie crepes blynelius desertui dar pagalvosime: o kas, jei desertui vietos pilve nebeliks?

Po poros minučių į stalą atkeliauja ąsotis vandens su žaliųjų citrinų skiltele, dar po kelių – šviežia ciabatta duona krepšelyje. Prie gretimo stalelio sėdinti šeima sulaukia sriubos. Kadangi sėdžiu arčiau nei per žingsnį, galiu užuosti kaip kvepia aromatingas skaidrus sultinys, deja dairytis į kaimyno lėkštę – nemandagu, tad kas tiksliai plaukiojo lėkštėje, man taip ir liko neaišku.

Po gerų 15 minučių sulaukiame salotų (kaip ir „kaimynai“, prie gretimo stalelio – aptarnavimo ir dėmesio visiems po lygiai). Porcijos – vidutinės, tačiau salotos nustebina paprasta elegancija. „Piccolo“ – gaivios ir lengvos, o švelnus citrininis aliejaus užpilas suteikia malonios rūgštelės. Mocarelos salotos kur kas sotesnės: gabalėliais suplėšytas minkštas sūris ir vyšniniai pomidorai gausiai aplieti alyvuogių aliejumi ir pabarstyti šviežiais bazilikais. Šviežias sūris tirpsta burnoje, o prie salotų patiekta duonelė – šviežia, minkšta ir pamirkyta į sodraus skonio alyvuogių aliejų – dar skanesnė. Pasirodo, kad porcija, vizualiai atrodžiusi ne tokia ir didelė – pats tas pirmam užkandžiui.

Naminių lakštinių lazanija su jautiena – minkšta ir nuo stalo dingsta kosminiu greičiu. „Skanu, kaip namie pas mamą“, – verdiktas trumpas ir aiškus. Nusprendžiame, kad desertui vietos nebėra, nors pasiūlymas rinktis blynelius su „Nutellos“ kremo ir mėtų arba trintų braškių padažais skamba išties viliojančiai.

Suskaičiuojame, kad išleidome palyginti nedaug, o popietę praleidome ne tik maloniai, bet ir skaniai. Riebius pliusus dedame už kokybišką ir tikrą maistą, jaukią atmosferą ir šiltą aptarnavimą. Minusą – už tai, kad atėjus kada panorėjai, nesi tikras, kad gausi prisėsti. Ar eisime dar kartą? Be abejonių.

Neiti, jei: mėgstate pasirinkimo laisvę ir jaučiatės saugiai, kai valgiaraštyje daugiau nei keli patiekalai.

Eiti, jei: vertinate nuoširdų darbą, kokybišką maistą ir italų virtuvę.