Italijos kampelis Vilniaus senamiestyje: restoranas “Felicie”

Gražų žiemos vakarą su draugų kompanija sugužėjom į Vilniaus senamiestyje prisiglaudusį itališką restoraną Felicie.  Iš karto neklysdami identifikavom šeimininką – stilingai, net per daug stilingai (kaip Vilniaus restorano savininkui), apsirėdžiusį nesusakomo, bet vyresnio amžiaus italą (spėjam iš būdingo gymio bruožų ir dėmesio savo aprangos detalėms), sėdintį už baro ir pasirinktinai pasisveikinantį su klientais.  Iš karto apėmė nostalgiškas Toskanos ilgesys – taip, ši scena priminė Italijos kulinarijos karalystę.

Vėl pasidžiaugiau, kad iš anksto rezervavom staliuką, nes mažytis restoranas buvo pilnas.  Nors tai kėlė optimistinius gurmaniškus lūkesčius, su pavydu nužiūrėjom geriausią, bet, žinoma, užimtą restorano staliuką – prieš jį, pro didžiulį langą per visą sieną žibėjo turbūt gražiausias Vilniaus senamiesčio žiemos vaizdas –  link rotušės tekanti snieguota Didžioji gatvė, su krantuose prisišvartavusiom gražutėm parduotuvėlėm ir kavinukėm, ir horizonte stūksančiais Vilniaus moderniojo centro dangoraižiais.

Garsiai pasidžiaugę vaizdu ir mažos patalpos jaukumu, o mano vidiniam skeptikui dar ir paburbėjus, kad ilgalaikei komercinei sėkmei ši patalpa yra per maža, buvome greitai ir maloniai susodinti ir apdalinti meniu.  Interjeras buvo saikingai jaukus, su sveika doze mielų detalių, ir puikiu akcentu – pianinu, leidžiančiu tikėtis paįvairinti savo gurmanišką patirtį dar ir gyvos muziko garsais.  Sukišę nosis į maisto pasirinkimus ir supratę, kad galime tikėtis aukšto lygio patiekalų už atitinkamą kainą, iš karto atkreipėme dėmesį į toli gražu kainų lygio neatitinkančias pigias popierines servetėles ant baltų medžiaginių staltiesių.

Bet mes juk čia ne dėl servetėlių atėjom!  Valgiaraštis, kaip ir dera aukšto lygio itališkam restoranui,  siūlo negausų klasikinių patiekalų pasirinkimą su ypač detaliais jų aprašymais.   Krito į akis net į atskirą  skyrelį išskirtas karšto šokolado desertų (8 – 14 Lt) pasirinkimas – galbūt šeimininko kulinarinė aistra.   Užkandžių kainos svyruoja nuo 9 iki 32 Lt, sriubų – nuo 9 iki 12 Lt, salotų – nuo 21 iki 24 Lt, makaronų – nuo 16 iki 25 Lt, dviejų žuvies pasirinkimų – 38 ir 42 Lt, mėsos patiekalų nuo 26 iki 59 Lt, desertų nuo 9 iki 14 Lt.

Kaip užkandį užsisakau vištienos kepenėles, apkeptas meduje ir paslėptas orkaitėje keptame obuolyje, pagardintas greipfrutais, apelsinais bei aviečių padažu (16 Lt).  Kaip pagrindinį patiekalą pasirinkau keptą antį su aromatingais prieskoniais, patiekiamą su kepta kriauše ir keptomis bulvėmis, pagardintą vyno ir spanguolių padažu (54 Lt) – rimtą testą restorano virėjui už rimtą kainą.  Kaip nepataisomas smaližius negalėjau praleisti ir deserto – meduje keptų traškių blynelių su aviečių ir maskarponės sūrio įdaru.

Belaukiant maisto, patyrėm vienintelį rimtą nusivylimą.  Pasiūlytas namų vynas visiškai neatitiko restorano lygio ir mūsų lūkesčių – „kaip surūgusios vynuogių sultys“, anot mano gurmanės draugės.   Padėtį bandėm taisyti, užsisakydami vyno butelį – bet restoranas neturėjo nei pirmo, nei antro, nei trečio (!) mūsų pasirinkimo.   Galų gale, pasitaręs su savininku, padavėjas pasiūlė (ir atnešė) visą turimą vynų pasiūlą – kokius tris pasirinkimus. Tokiu iškankintu būdu išsirinkę vyno mėgėjai mūsų kompanijoje liko patenkinti.  „Buvo verta pastangų,“ – nusprendžiam, o mano tylusis skeptikas ant kairio peties vėl paburba, jog, dėl per mažos erdvės, restoranui tikriausiai trūksta apyvartinių lėšų tam, kad turėtų tinkamą gan brangių gėrimų pasirinkimą.

Užtat gavę savo užsisakytą maistą, nušvitome.  Patiekalai atrodė nepriekaištingai ir kokybiškai.  Kepenėlės obuolyje buvo išmoningai patiektos ir spindėjo ryškia spalvų įvairove, kuri kontrastavo su sniegu už lango. Nors pats skonio derinys man nesukėlė ypatingo susižavėjimo, kulinarinis patiekalo „išpildymas“ atrodė nepriekaištingai.  Bet, kaip ir dera užkandžiui, tai buvo tik įžanga į visišką skonio ekstazę sukėlusį antienos patiekalą – lėtai keptas sparnuotis tirpo burnoje, prieš tai leidęs pasimėgauti nesuirusia paukštienos tekstūra ir laiko patikrintu deriniu su kriaušėmis ir vyno padažu.  „Klasika yra klasika,“ – antrino man tą patį patiekalą pasirinkusi stalo draugė, o bičiulis vartė akis iš palaimos, kirsdamas jautienos kepsnį, kurio įspūdinga išvaizda aiškiai atitiko patiekalo skonį.

Prieš patiekiant desertą, gavome nelauktą nevalgomą siurprizą: itališko gymio, bet lietuviško grožio (puikus derinys, beje!) padavėja, žemoku balsu užtraukusi angliškas dainas, pritariant gyvai pianino muzikai, mane pribloškė ne mažiau negu netikėtas ledinių aviečių ir vėsaus maskarponės sūrio skonio cirkas karštų blynelių palapinėje! Pamiršau ir popierines servetėles, ir manęs nejaudinusios vyno problemos (negeriu alkoholio).   Iš malonumo norėjau dainuoti kartu su juodaake padavėja, bet užteko proto negadinti fono restorano svečiams.  Pripliusavę daug karmos taškų ir Felicie šefui, ir savininkui, labai laimingi pasitikome 2012 metus!