“Anchor & Hope“ – britų virtuvės pažiba

Rytinėje Temzės pusėje įsikūręs Anchor & Hope (liet. Inkaras ir Viltis) vargu ar galėtų būti turistams patogesnėje vietoje. Vos penkiolika minučių pėstute nuo Modernaus meno muziejaus, tik šiek tiek tolėliau nuo žymiosios Londono Akies, visai šalia vienos svarbiausių Londono stočių. Ir visgi. Didžiąją klientų dalį čia sudaro vietiniai – šeimos, poros, aplinkinių įstaigų darbuotojai. Galbūt todėl, kad eidamas pro šalį nė neįtartum, kad po tradicinės britų užeigos (angl. pub) eksterjeru slepiasi vienas garsiausių Londono gastropubų.

Palyginti neseniai įžiebta gastropubo idėja, kuomet po vienu stogu sugyvena aukštesnės klasės restoranas (gastro) ir tradicinė užeiga (pub), rodos, sužavėjo konservatyviuosius britus. Kiek labiau rafinuoti, bet britų tradicijoms ištikimi valgiai, gėrimai, tradicinis interjeras.Visgi, nors paskutiniu metu šio tipo restoranų pasipylė kaip iš gausybės rago, dauguma jų „pasižymi“ tiesiog gerokai pabrangintais klasikiniais patiekalais. Vis dėlto, neblėstantis Anchor & Hope populiarumas sufleruoja, kad šio restorano šeimininkai savo amatą išmano. Tad pagaliau pasitaikius progai, neliko nieko kito, kaip savo kailiu išbandyti žurnalistų bei kritikų išliaupsintą virtuvę, patogiai įsikūrusią visai šalia mano darbovietės.

Dar vienas privalumas turistams – staliukai rezervuojami tik sekmadienio pietums, kitomis savaitės dienomis tereikia ateiti, užsirašyti į sąrašą ir… nusiteikti ilgam laukimui. Bent jau taip pataria visa galybę internetinių apžvalgų. Kita vertus – ramina internautai – baro asortimentas platus, kainos nedidelės, tad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Ką gi, ėjome apsišarvavusios kantrybe, tačiau vos įžengusios pro duris buvom palydėtos į apytuštį restoraną ir pasodintos prie didelio šeimyninio stalo. Pamojus į vienintelį laisvą dvivietį staliuką padavėjas atsiprašė, kad šis jau užimtas. „Jokių rezervacijų“ politika galioja ne visiems?

Tiesa, svečių susodinimas vertas atskiro paminėjimo. Nebent jums nusišypsos laimė gauti vieną iš trijų dviviečių staliukų, asmenine erdve teks dalintis su svetimais. Iš pradžių toks susodinimas pasirodė gana mielas. Visgi, kuomet vakarienei įpusėjus, prie stalo, kuriame šalia mūsų jau valgė trijų asmenų šeima, buvo įspausta dar viena pora ir man tiesiogine to žodžio prasme teko alkūnėmis susiremti su nepažįstamu vyresnio amžiaus vyriškiu, pasidarė kiek nejauku. Kiek vėliau, sėdint prie skirtingais patiekalais nukrauto gerokai per ankšto stalo teko pavargti atsirenkant gėrimus, stiklines ir net stalo įrankius. Originalu, tačiau visai neromantiška.

Turbūt nereikia nė sakyti, kad jau po valandėlės restoranas buvo sausakimšas, o bare nusidriekė ilga laukiančiųjų eilė. Ar verta laukti? Taip!

Valgiaraštį, kuris keičiamas kasdien, sudaro vos vienas puslapis, tačiau kiekvienas patiekalas skamba itin viliojančiai. Akivaizdu, kad restoranas šefas neabejingas sezoniškumui: meniu klesti vasariški ingredientai – švieži žirneliai ankštyse, pirmosios bulvės, smidrai. Pagrindinių patiekalų skiltyje vyrauja dalinimuisi skirti valgiai – dviems, trims, keturiems asmenims skirtos didžiulės jautienos, ėrienos, veršienos porcijos, kurios, beje, pasirodė ypač populiarios.

Visgi mūsų akys pakrypo ties žuvimi. Ne itin alkana kolegė nusprendė ignoruoti pagrindinių patiekalų meniu ir pasirinko menkės ikrus (£6), kurie atkeliavo ant skrudintos duonos su marinuotų raudonųjų kopūstų ir grietinės garnyru. Ir nors draugė šią kombinaciją apibudino kaip „keistoką“, nugvelbtas  kasnelis pasirodė visai neblogai subalansuotas – apkeptų menkės ikrų riebumą puikiai atsvėrė rūgštoki kopūstai, kurių aitrumą savo ruožtu slopino šalta grietinė.

Visgi tikrąja vakaro pažiba tapo krabų sultinyje virta raja (£14.80). Tobulai paruošta žuvis tirpo burnoje, o ją supantis krabų padažas kvepėjo jūra.

Vienintelis, tačiau svarbus priekaištas – jokio garnyro, jei neskaitysime saujelės apvirtų laukinių špinatų, čia vadinamų jūros barščiais. Deja, apie tai neužsiminė nei meniu, nei užsakymą priėmęs padavėjęs. Teko sakytis kiek per vėlai rekomenduotų bulvių, kurios išties idealiai vainikavo pagrindinį patiekalą – kaip kitaip būčiau susrėbusi puikujį padažą? Tačiau čia pat laukė ir kitas nemalonus siuprizas – penkios bulvių puselės atsiėjo net £4 ir tapo ko gero brangiausiomis bulvėmis mano gyvenime.

Vakarienę užbaigėme tradiciniu britišku desertu – agrastine „pudingų karaliene“ (£5). Švelnutėlio morengo karūna vainikuoti agrastai puikiai derėjo su saldžiu pieno ir kiaušinių padažu, o išties karališko dydžio porcijoje užvirė šaukštų karas. Kolegė pareiškė, kad tai bene skaniausias jos ragautas pudingas, aš gi nusprendžiau būtinai įtraukti į savo desertų repertuarą.

Summa summarum, nepaisant kelių nesklandumų vakarienė paliko puikų įspūdi. Šiltas aptarnavimas, šventiška atmosfera ir puikiai paruoštas maistas. Kainos išties nemažos, tačiau nestebina, turint omenyje, kad Anchor & Hope jau ne vienus metus iš eilės minimas tarp geriausių savo kategorijoje. Kad šie vertinimai pelnyti įrodo ne tik mano patirtis, bet ir neslūgstantis lankytojų antplūdis – lankytojų, dėl skanios vakarienės pasiryžusių alkūnėmis susiremti su eiliniu nepažįstamuoju.

Neiti, jei: kišenėse švilpia vėjai ir/ar  itin vertinate asmeninę erdvę.

Eiti, jei: mėgstate skaniai pavalgyti ir/ar žavitės atsitiktiniais pokalbiais su nepažįstamaisiais.