“Autobuso vairuotojas, kuris norėjo būti Dievas”

Yra žmonių, kurie manęs kartais paklausia: „Ar maža šiais laikais gerų rašytojų?“ „Maža“, – atsakau. Ir ne dėl to, kad būčiau pasipūtęs ar norėčiau ką nors įžeisti. Tiesiog taip yra. Gerų rašytojų šiais laikais tikrai maža. Visi geri rašytojai gyveno seniai ir dabar nėra nė menkiausios galimybės sutikti juos, pavyzdžiui, gatvėje, paspausti ranką ir padėkoti už vieną ar kitą romaną. O kartais taip norisi turėti siekiamybę. Pavyzdžiui, aš, eidamas gatve, visada dairausi, ar netyčia kur nors, galbūt visai šalia manęs, nepraeis Tomas Waitsas. Nuo vaikystės svajoju jį sutikti, tarp muzikų (būtent muzikų, nepainioti su muzikantais) man nėra didesnės asmenybės už jį. O va rašytojų tarpe – nežinau, gal tik koks V. Pelevinas…

Žinoma, yra gerai rašančių, bet jie nerašo taip, kad rodytųsi, jog pats dalyvavai romano kūrimo procese. Taip, būna įdomu skaityti gerai rašančio žmogaus knygą, bet ne visuomet trokšti jį susitikti. Prieš vienus bijai pasirodyti labai „mažas“, prieš kitus – pernelyg išpuikęs, tretieji gi patys vargu ar atkreiptų į tave dėmesį, mat patys žino, kad yra „labai geri rašytojai“ ir t.t. Žodžiu, maža rašytojų, kurių knygą perskaitęs pasijustum jiems draugas, o mano nuomone, tai labai svarbus faktorius sprendžiant, ar rašytojas gabus, talentingas, savitas, įdomus, ar jis GERAS…

Taigi, kaip jau turbūt supratot per mano ilgą liežuvį ir nesugebėjimą išlaikyti intrigos, ponas Etgaras Keretas yra GERAS rašytojas. Prieš porą metų viena pažįstama man pasiūlė pažiūrėti filmą, kuris vadinosi „Wristcutters: A Love Story“. Truputį seilėtas pavadinimas lyg ir nežadėjo nieko pernelyg gero, bet – keistas sutapimas – juostoje vaidino jau minėtasis T. Waitsas. Žodžiu, filmą aš pažiūrėjau ir likau visai patenkintas savo laiko investicija. Pasidomėjau medžiaga, pagal kurią filmas buvo statomas. Sužinojau, kad pagal tokio ir tokio autoriaus apysaką. Tuo metu, lankydamasis knygynuose, užmesdavau akį į lentynas ieškodamas anos pavardės, bet, deja, minėtojo autoriaus neradau. Galų gale, prieš porą savaičių žmogus, kurio literatūriniu skoniu aš visiškai pasitikiu, rekomendavo man „Autobuso vairuotoją“…. “Knelerio laimingi stovyklautojai“ – taip vadinosi apysaka, pagal kurią pastatytas jau minėtas filmas. Nudžiugino ne tik tai, kad eilinį sykį literatūra lenkia filmą, bet ir tai, kad visi kiti apsakymai, išspausdinti šioje knygoje, buvo įdomūs, artimi, suprantami, žodžiu – geri.

Ne itin platus tematiškai, E. Keretas užburia skaitytoją savo konkrečiais personažais. Išvengdamas bereikalingo smulkmeniškumo, autorius labai aiškiai, vos keliais sakiniais sugeba nupiešti veikėjo portretą taip, kad vėliau vystomas siužetas yra savaime suprantamas – rodosi, kad skaitai apie žmogų, kurį pažįsti nuo vaikystės, ir net neįsivaizduoji, kad jis vienoje ar kitoje situacijoje galėtų pasielgti kaip nors kitaip nei pasielgia E. Kereto veikėjai.

Pati rinktinė „Autobuso vairuotojas, kuris norėjo būti Dievas“ sudaryta gan tikslingai. 21 apsakymas, 1 apysaka – stilistiškai beveik vientisa. Pastaruoju metu tenka susidurti su keistu lietuvių redaktorių skoniu, būna, jie paima kokį rašytoją, sudaro jo rinktinių raštų leidinį, o tu skaitai ir nesi tikras, kad tai – to paties bičo kūriniai, mat jie dažnai būna iš visai skirtingų autoriaus kūrybos laikotarpių ir nuotaikų. Nežinau kaip jums, bet man, žmogui mėgstančiam vientisumą, tai, liaudiškai tariant, peilis… Iš bendro „Autobuso…“ konteksto iškrenta galbūt tik apsakymai „Gimda“ ir „Pirmagimių rykštė“ – pirmasis labiau primenantis W. Alleno novelių rinkinį „Diagnozė: nepakaltinamas“, o antrasis keistais bibliniais motyvais, visai į nieką nepanašus.

„Autobuso vairuotojas, kuris norėjo būti Dievas“ supažindino mane su rašytoju, kurio gerbėju tapau vos užvertęs paskutinį puslapį. E. Keretą ketinu persekioti gan aktyviai, ir nesvarbu kokiomis kalbomis jis bus spausdinamas. Aiškus, tikslingas, konkretus – šiais ir dar bala žino kokiais epitetais galėčiau ilgai mėtytis į kairę ir į dešinę kalbėdamas apie kol kas menkai man pažįstamą E. Keretą, tačiau nemanau, kad tai būtu tikslinga. Tikiuosi, ne pernelyg suasmeninau šį bičą, ir turėsite noro patys su juo susipažinti. Manau, tai tikrai išeitų jums į naudą. Autorius vertas dėmesio. O svarbiausia – vis dar yra galimybė jį sutikti gatvėje, paspausti ranką ir pakviesti bokalui alaus…

P.S. Mėgstu kolekcionuoti įvairias žmogaus tipą apibūdinančias sentencijas. E. Keretas papildo mano kolekcija taip: „Yra dvi žmonių rūšys, tie kuriems patinka miegoti prie sienos, ir tie, kuriems patinka miegoti prie žmonių, stumiančių juos lauk.“